TURINYS

VILNIŠKIŲ PLOTAS

VILNIŠKIAI APIE VILNIŠKIUS

VILNIŠKIAI, VILNIAUS KRAŠTAS IR RYTŲ LIETUVA

SOCIOLINGVISTINIAI ŠIAURĖS RYTŲ VILNIŠKIŲ PLOTO BRUOŽAI

VILNIŠKIŲ PATARMĖS KALBINĖS YPATYBĖS

Skiriamosios rytų aukštaičių ypatybės

Skiriamosios rytų aukštaičių vilniškių ypatybės

VILNIŠKIŲ PATARMĖS ŠNEKTOS

PIETRYČIŲ VILNIŠKIAI LIETUVOJE IR BALTARUSIJOJE

Skiriamosios pietryčių vilniškių ypatybės.

Bendrosios pietryčių vilniškių kalbos ypatybės

Kirtis ir priegaidė

Balsiai ir dvigarsiai

Priebalsiai

Morfologija

Sintaksė

Leksika

Lietuva: pietinės Švenčionių rajono šnektos

Savitos pietinių Švenčioni šnektų ypatybės.

Lietuva: Dieveniškių šnekta

Savitos Dieveniškių šnektos ypatybės.

Baltarusija: Lazūnų šnekta

Savitos Laznų šnektos ypatybės.

Baltarusija: Gervėčių šnekta

Savitos Gervėčių šnektosypatybės

ŠIAURĖS RYTŲ VILNIŠKIAI

Skiriamosios šiaurės rytų vilniškių ypatybės

Bendrosios šiaurės rytų vilniškių kalbos ypatybės

Kirtis ir priegaidė

Balsiai ir dvigarsiai

Priebalsiai

Morfologija

Sintaksė

Leksika

ŠIAURĖS RYTŲ VILNIŠKIŲ BALSIŲ KIEKYBĖS IR KOKYBĖS SANTYKIS

ŠIAURĖS RYTŲ VILNIŠKIŲ DIFERENCIACIJA

LITERATŪRA


VLNIŠKIŲ PLOTAS

Rytų aukštaičiai vilniškiai yra viena iš šešių rytų aukštaičių patarmių. Ji užima pietrytinę lietuvių kalbos ploto dalį. Patarmė ribojasi su pietų aukštaičiais, rytų aukštaičiais širvintiškiais ir rytų aukštaičiais uteniškiais. Rytinė vilniškių riba eina palei dabartinę Lietuvõs ir Baltarùsijos sieną.

Patarmė plyti Ignalnos, Švenčioni ir Šačininkų rajonuose.

Iki šiol buvo manoma, kad vilniškių patarmei priklauso šiaurės rytų dalyje esančios Liñkmenų, Kaztiškio, Dkšto, Smálvų ir Tùrmanto apylinkės. Bet naujausi tyrimai rodo, kad čia kalbama ne vilniškių, bet rytų aukštaičių uteniškių patarme.

Vilniškių patarme kalbama ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Kaimyninėje Baltarusijoje dar yra likusių patarmės plotelių, vadinamųjų lietuviškų salų. Jas nuo vilniškių patarmės ploto yra visiškai atskyrusios slavų kalbos. Deja, šios salos kuo toliau, tuo sparčiu nyksta. Didžiausia iki šiol išlikusi lietuviška Baltarusijos sala yra Grevčiai ir jų apylinkės. Vienas kitas lietuviškai kalbantis žmogus dar yra likęs apie Kamójį, Leñtupį. Laznų apylinkių šnekta jau mirusi.

Nedidelių lietuviškų salelių dar yra likusių apie Brẽslaują, Ãpsą, Vidžiùs Baltarusijoje ir Cskodą, Uodegnus, Daũgpilį Lãtvijoje. Jos tradiciškai taip pat priskiriamos vilniškiams. Tačiau šias šnektas labiau tiktų vadinti pereinamosiomis tarp vilniškių ir uteniškių, nes jos turi abiejų patarmių ypatybių.

Panašiai yra ir su vilniškių patarmei priskiriama Dievẽniškių šnekta. Ją dialektologai taip pat vadina pereinamąja. Taip yra todėl, kad ši šnekta turi ir rytų aukštaičių vilniškių, ir pietų aukštaičių ypatybių. Dievẽniškių apylinkėse dvigarsiai am, an, em, en gali būti išvirtę um, un, im, in, pvz., brú.ŋgei ‘brangiai’, sú.ti.s ‘samtis’, pi.ktαs ‘penktas’, ž.ntαs ‘žentas’. Tačiau jie gali likti ir nepakitę kaip pietų aukštaičių patarmėje, pvz., brá.ŋgei ‘brangiai’, sá.tis ‘samtis’, pe.ktαs ‘penktas’, žǽ.ntαs ‘žentas’.

grįžti į turinį

VILNIŠKIAI APIE VILNIŠKIUS

Patys vilniškiai save vadina tiesiog lietuviais. Kokio bendro vardo jie ir patys neturi, ir iš kaimynų nėra jo gavę. Atskirų vietų žmonės dažniausiai vadinasi pagal parapijų ar didesnių miestelių pavadinimus. Asmenų pavadinimai pagal kilmės ar gyvenamąją vietą daromi su priesagomis -inis, -ė, iškis, -ė,-skas, -a. Pavyzdžiui, Palšės apylinkių žmonės pavadinami palšiniais, Tverẽčiaus - tverẽčiniais, Mielagnų miegalénskais ar mielagėnškiais, Ceikini - ceiknskais ar ceikinškiais. Iš Ignalnos rajono kilę žmonės save vadina ignalnskais arba ignalinškiais.

Kaimynai vilniškius įvairiai pavadina. Šiek tiek pašaipūs vardai dažniausiai padaryti pagal kokią nors ryškią, į akis krintančią fonetinę ypatybę. Štai Vilniaus apylinkėse, apie Pabéržę gyvenančius žmones kaimynai pietų aukštaičiai (dzūkai) vadina čiagžlias, nes šie sako čia. Kaimynai uteniškiai dzūkuojančius vilniškius pavadina kapciõnais – nes šie sako kap cia ‘kaip čia’. Dėl tokio tarimo iš jų ir pasišaipo. Vieną tokį pajuokavimą mini uteniškių patarmės atstovas rašytojas Antanas Miškinis:

„ – Žiūrėk tu man, kapcionai, – nusijuokė Pranciškas, – jie savaip vis, jie ir poterius kalba savaip: mes sakom „kaip danguj, taip ir žemėj“, o jie – „kapt dangun, tėpt žemėn...“.[1]

Tuos vilniškius, kurie taria cek ‘tiek’, kaimynai pavadina ceksais, ceksiais arba cekais.

Kadangi vilniškiai kalba ne visai vienodai, tai ir patys vieni kitiems sugalvoja visokių vardų. Štai Tverẽčiaus apylinkių žmones artimesni kaimynai vadina máikeliais, nes tie sako mái vietoje mán. Mielagnų, Tverẽčiaus, Adùtiškio apylinkių gyventojai yra gavę ytónų ar ycónų pavadinimą, nes vartoja įvardį tas vietoj štas.

Nusiklausę kokią ryškesnę kalbos ypatybę, vilniškiai pasišaipo ir mėgdžioja vieni kitus. Štai dalis šiaurinių vilniškių po priebalsių č, d, g, k, n, š, t, ž vartoja balsį ie, o ne ẹ∙. Šios ypatybės neturintys kaimynai juos taip traukia per dantį: ú.n, rag, katiẽ bega par‿teliẽni.ku. ‘an, regi, katė bėga per telėtnyką’[2]. Tuos vilniškius, kurie iki šiol taria kirčiuotą ilgąjį a∙, o ne o∙, kaimynai pašiepia: iñ.mete. kaá∙ku. ažeȓá∙kan ‘įmetė kačiuką į ežerą’[3]. Užkliūva ir nevienoda leksika, kitokie žodžiai. Iš vilniškių, vartojančių įvardį .tas ‘šitas’, pasišaipoma tokiu pasakymu[4]: .tas .tu. ȓú∙k pa.‿c.ltu ‘šitas šitą driūkt po tiltu’. Vakarinėje Ignalinos rajono dalyje - apie Daugėlškį, Vdiškes, Ignalną, Palšę - sakoma dab∙t ‘daboti (‘žiūrėti’; tai slaviškas skolinys)’ ir mat∙t ‘matyti’. Rytinėje dalyje - apie Mielagnus, Tverẽčių, Rišę - vietoj žodžių žiūrėti ir matyti dažniausiai vartojamas vienas - rage ‘regėti’. Todėl vakariniai vilniškiai mėgdžioja rytinius taip: ú.n, rag, k.ški.s rapet∙ja ‘an, regi, kiškis bėga’.

VILNIŠKIAI, VILNIAUS KRAŠTAS IR RYTŲ LIETUVA

Šiuolaikinės dialektologijos darbuose vilniškių terminas, atėjęs iš A. Girdenio ir Z. Zinkevičiaus tarmių klasifikacijos, turi vienintelę ir konkrečią reikšmę - tai viena iš rytų aukštaičių patarmių. Tačiau kitoje lingvistikos (sociolingvistikos, etnolingvistikos) ir kitų sričių (istorijos, geografijos, politikos) literatūroje vartojami ir kitokie terminai, vienaip ar kitaip susiję su dabartine vilniškių patarmės teritorija. Dažniausi yra šie trys (skliausteliuose pateikiami variantai): Rytų Lietuva (rečiau – Lietuvos Rytai), Vilniaus kraštas (taip pat Vilnija, rečiau - Vilnijos kraštas) ir Pietryčių Lietuva. Nors terminai tarpusavyje glaudžiai susiję, kai kur literatūroje pavartojami net sinonimiškai, tačiau visiški sinonimai jie nėra. Chronologijos atžvilgiu anksčiausias, atrodo, yra Vilniaus krašto terminas, oficialiai pradėtas vartoti nuo 1922 m. ir imtas sieti su Lenkijos 1920–1939 m. okupuota Lietuvos dalimi. Terminas Vilnija, vartotas, pavyzdžiui, B. Kviklio, apima tik pietrytinę Aukštaitijos dalį: buvusias Vilniaus, Ašmenos, Lydos, Trakų, Ščiutino, Gardino, taip pat Vileikos, Molodečno, Valažino ir Alytaus apskričių dalis. Šiaurės rytų aukštaičių plotą B. Kviklys vadina Rytų Aukštaitija. Beveik sinonimiškas B. Kviklio Vilnijos terminui yra dabar dažnai vartojamas Pietryčių Lietuvos terminas, nusakantis įvairiakalbį masyvą, besidriekiantį tolokai į pietus ir rytus nuo Vilniaus: Marijampolis, Gervėčiai, Lazūnai, Armoniškės, Varanavas, Rodūnia, Žirmūnai, net ir Pelesa, Zietela[5] dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, taip pat Dieveniškės Lietuvoje (plg.: Vidugiris 1992, p. 223-231). Pietryčių Lietuvai linkstama priskirti ir Vilniaus rajono plotą, Šalčininkų, Eišiškių, Trakų apylinkes (galima sakyti, tą patį B. Kviklio nusakytą Vilnijos plotą)[6]. Maždaug tą patį reiškia ir rečiau vartojamas Vilnijos krašto terminas. Dabar vis labiau ima įsigalėti Rytų Lietuvos terminas[7], chronologijos požiūriu naujausias ir turintis greičiau apibendrinamąją reikšmę. Laikantis šiuolaikinės Rytų Lietuvos sampratos galima sakyti, kad tai yra plotas, apimantis, apytikriai imant, etninės Lietuvos pakraščius nuo Latvijos Latgalos iki Lenkijos Mozūrijos. Taip suprantama Rytų Lietuva yra nevienalytė keliais atžvilgiais.

1) Geografijos atžvilgiu, kaip jau minėta, Rytų Lietuvos plotą sudaro dvi dalys: viena dalis yra dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, kita – Latvijoje ir etninėse lietuvių žemėse dabartinėje Baltarusijoje, taip pat iš dalies Lenkijoje.

2) Dialektologijos atžvilgiu Rytų Lietuvos plotui priklauso rytų aukštaičiai vilniškiai ir dalis pietų aukštaičių patarmės.

3) Rytų Lietuvoje, palyginti su kita Lietuvos dalimi, susiklostė sudėtingiausia etnolingvistinė situacija. Etnolingvistiniu atžvilgiu Rytų Lietuva taip pat nevienalytė. Labai apibendrintai visą plotą galima skirti į tris arealus: suslavėjusį, lietuviškąjį ir mišrųjį. Suslavėjęs arealas apima ploto pietryčius aplink Vilnių - tai dabartiniai Vilniaus ir Šalčininkų rajonai, Trakų ir Širvintų rajonų rytinės dalys, taip pat Molėtų ir Švenčionių rajonų pietinės dalys. Suslavėjusių plotelių yra ir Zarasų rajono rytinėje dalyje, taip pat Ignalinos rajono šiaurės rytuose. Didelė suslavintos Rytų Lietuvos dalis dabar yra etninėse lietuvių žemėse Baltarusijoje: Astravo, Ašmenos, Varanavo rajonai, Medilo, Valažino, Ščiutino - beveik ištisai; Breslaujos, Pastovių, Smurgainių, Vijos, Lydos ir Gardino - didžioji dalis.

Lietuviškasis arealas ir lietuviškiausia Rytų Lietuvos dalis yra būtent šiaurės rytų vilniškiai - beveik visas Ignalinos rajonas, Švenčionių rajono šiaurės rytų dalis, Zarasų rajono pietvakarių dalis.

Aiškias mišriojo arealo ribas tiksliai nubrėžti gana sunku, patikimiau būtų kalbėti apie mišriuosius arealus, nes juose egzistuojanti dvikalbystė ar trikalbystė yra nevienoda: tai gali būti lietuvių-slavų dvikalbystė (lietuvių-lenkų, pvz., Onuškio, Rūdiškių, Švenčionėlių apylinkės), lietuvių-baltarusių (pvz., Vosiūnų apylinkės), slavų dvikalbystė (lenkų ir baltarusių, pvz., Šalčininkų apylinkės) ar trikalbystė (lietuvių-lenkų-baltarusių, pvz., Adutiškis ir jo apylinkės, Dieveniškės) ir pan. (plg. Čekmonas, Grumadienė 1993, 132–136; Kardelis et all. 2003, 33–52; Urbanavičienė 2005). Be to, kalbas skirtingai vartoja senoji ir jaunoji karta, skirtingos socialinės padėties žmonės ir pan. Visame plote yra ir tokių arealų, kur slavėjimo procesai dar nėra pasibaigę arba (ypač pastraisiais metais) yra sustoję.

Taigi Rytų Lietuvoje susiklostė ypatinga istorinių, socialinių ir kalbinių santykių situacija. Įvairios šio krašto problemos domina kalbininkus, etnologus, istorikus, etnografus, teisininkus, sociologus, politikus. Itin aktyvaus ir įvairiapusio domėjimosi Rytų Lietuva pirmasis etapas buvo 1920–1939 m., kai buvo stengiamasi atgauti Lenkijos okupuotą kraštą. Šio laikotarpio medžiaga rodo, kad, be teisinių ir politinių akcentų, labiausiai buvo stengiamasi nušviesti lietuvių polonizavimą per bažnyčias ir švietimo įstaigas, taip pat pasipriešinimą polonizacijai. Nors dėmesys nebuvo visiškai išblėsęs ir sovietiniais metais, vėl jis sustiprėjo praėjusio amžiaus paskutiniais dešimtmečiais, ypač po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tuo metu publikuota leidinių, skirtų įvairioms Rytų Lietuvos problemoms. Iš esamos publikuotos prieškario ir mūsų dienų medžiagos jau galima susidaryti vaizdą apie istorinę situaciją šiame krašte, apie jos raidą, pokyčių tendencijas ir motyvus, taip pat ir apie dabartinę padėtį. Nemaža Rytų Lietuvai skirtų darbų sudaro publikacijos, kur aprašomi kalbų santykius, lietuvių kalbos nykimo ir slavų kalbų įsigalėjimo tendencijos, etnolingvistinės situacijos raida.

Rytų Lietuvai yra skirta Lietuvos ir užsienio mokslininkų parengtų monografinių leidinių, straipsnių rinkinių ir atskirų straipsnių.

Šiaurės rytų vilniškių plotas neatskiriama Vilniaus krašto dalis yra jau vien dėl to, kad 1920–1939 m. buvo Lenkijos okupuotas, čia taip pat buvo vykdoma lenkinimo politika. Tačiau šis kraštas turi ir savų, specifinių, bet iki šiol dar menkai tirtų etnolingvistinių ir sociolingvistinių bruožų, palyginti su pietine vilniškių patarmės dalimi.

Etnolingvistiniams ir sociolingvistiniams procesams ir jų raidai Rytų Lietuvoje apskritai ir šiaurės rytų vilniškių plote svarbiausi buvo šie etapai (plg. Gaučas 2004, 5–6):

1) Lenkijos–Lietuvos jungtinės valstybės (Respublikos) laikotarpis;

2) carinės Rusijos valdymo metai;

3) Lenkijos okupacijos metai Vilniaus krašte;

4) sovietinis periodas;

5) laikas po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.

Šie periodai buvo svarbūs visai Rytų Lietuvai, neišskiriant nė šiaurės rytų vilniškių, tais laikotarpiais klostėsi sudėtingi ir ypač svarbūs etnolingvistiniai santykiai, etnolingvistiniai gyventojų raidos procesai. Ilgą laiką trukusiam silpnesniam ar stipresniam slavinimui – polonizacijai, rusinimui, vėl polonizacijai ir vėl rusinimui – šiaurinė Vilniaus krašto dalis atsispyrė geriau negu pietryčių, čia buvo labiau išsaugotas tautinis identitetas. Mažesnę įtaką čia darė ir Lenkijos okupacijos periodas 1920–1939 m. Nepaisant okupacinės administracijos vykdomos polonizavimo politikos, didžioji dabartinio Ignalinos rajono dalis pajėgė išlikti lietuviška. Tą situaciją trumpai galima apibūdinti taikliais Tverečiaus gyventojos žodžiais: i‿mùs nɔ.rέ∙ padar∙ palẹ..kais, ale nenustkå.[8].

Iki šiol daugiau dėmesio buvo skiriama pietryčių vilniškių ploto pusei, o etnolingvistiniai ir sociolingvistiniai šiaurinės ir pietinės vilniškių ploto dalies skirtumai ir panašumai dar menkai tirti.

Toliau pateikiami svarbesni leidiniai (žr. taip pat bibliografiją), kur galima rasti įvairios Rytų Lietuvai skirtos informacijos ir atskirų problemų tyrimo: A. M. Budreckio redaguotas istorijos straipsnių ir dokumentų rinkinys „Rytų Lietuva” (Chicago, 1980; angliškas vertimas „Eastern Lithuania, 1985); B. Kviklio enciklopediniai leidiniai „Mūsų Lietuva” (Boston, 1964; Vilnius, 1989) ir „Lietuvos bažnyčių” V tomas (išleistas dviem knygomis, Chicago, 1985, 1986); Vilniškis – „Lietuviai Vilniaus krašte” (Tautos praeitis, II, 1(5), 1964), B. Zumeris – „Vilniaus kraštas faktų ir atsiminimų šviesoje” (Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, t. III, Roma, 1967); Anonim – „Obszar języka litewskiego w gub. Wileńskiej” (Materyały antropologiczno-archeologiczne i etnograficzne, Kraków, t. 3, 1898); V. Martinkėnas – „Lenkinimas per Vilniaus vyskupijos bažnyčias 1897–1940“, 1989; „Vilniaus vyskupijos lietuvių katalikų būtis ir panpolonistų išdykimas (Lietuvių katalikų kunigų memorialas)“, 1913; „Rytų Lietuva (istorija, kultūra, kalba)“, Vilnius, 1992; „Lietuvos rytai“, 1993; Z. Zinkevičius – „Rytų Lietuva praeityje ir dabar“, Vilnius, 1993; Z. Zinkevičius „Lietuvių kalbos istorija“, Vilnius, 1990; 1992; 1994. P. Gaučo monografija „Etnolingvistinė Rytų Lietuvos gyventojų raida. XVII a. antroji pusė–1939 m., Vilnius, 2004; atskiri P. Gaučo, A. Vidugirio, K. Garšvos, L. Grumadienės, E. Grinaveckienės ir kitų autorių straipsniai.

grįžti į turinį

SOCIOLINGVISTINIAI ŠIAURĖS RYTŲ VILNIŠKIŲ PLOTO BRUOŽAI

Menkai nagrinėti, kaip minėta, ne tik šiaurinės ir pietryčių dalies skirtumai, bet ir pati sociolingvistinė šiaurės rytų vilniškių situacija išsamiai dar nėra tirta. Todėl čia bus pateikta tik trumpa ligšiolinių tyrimų rezultatais ir naujausių dialektologinių ekspedicijų medžiaga paremta sinchroninė apžvalga. Ji labiausiai susijusi su Ignalinos rajono situacija, iš kur turima daugiausiai duomenų[9].

Oficiali statistika[10] skelbia, kad Ignalinos rajone yra 23 180 gyventojų; pačioje Ignalinoje gyvena 6 591 gyventojas. Pagal tautybę jie pasiskirsto taip: lietuvių 82%, lenkų 7%, rusų 6%, baltarusių 3%, kitų tautybių 2%[11]. Statistika rodytų, kad Ignalinos rajonas tautybės atžvilgiu yra visiškai lietuviškas. Tačiau tautybės statistika nebūtinai turi sutapti su gimtosios kalbos statistika ir ypač su vienos ar kitos kalbos vartojimu. Žinoma, kad tautybė ne visada sutampa su gimtąja žmogaus kalba, ypač tai būdinga tautybės ir kalbos atžvilgiu mišresniems regionams. Todėl pagal tautybės statistiką spręsti apie kalbų vartojimo situaciją Ignalinos rajone nebūtų labai patikima. Be to, svarbu ir tai, kad klausimas apie kalbų vartojimą apklausų metu nebuvo užduodamas ir tikslių duomenų, kiek procentų rajone kalba lietuviškai, nėra. Taip pat nėra duomenų, koks procentas gyventojų, kuriems lietuvių kalba yra arba nėra gimtoji[12]. Per kelerius paskutinius metus dialektologinėse ekspedicijose surinkti duomenys leidžia spėti tik tiek, kad lietuvių kalbos vartojimo procentas nuo tautybę rodančių procentų smarkiai skirtis neturėtų. Čia turima galvoje skaičius tų žmonių, kuriems lietuvių kalba yra gimtoji, o ne išmokta. Kol kas nėra ir tikslių duomenų, kaip lietuvių kalbą moka nelietuvių tautybės rajono gyventojai.

Sociolingvistinės situacijos dabartis ir ypač istorija glaudžiai susijusi su religija ir švietimu. Ignalinos rajone dabar veikia 11 mokyklų, kai kurios jų turi skyrius. Lietuvių kalba mokoma Ignalinos gimnazijoje, Daugėliškio (priklauso Šiūlėnų ir Taujūnų skyriai), Dūkšto ir Vidiškių vidurinėse mokyklose, taip pat Kazitiškio (priklauso Švedriškės skyrius), Ceikinių, Mielagėnų ir Linkmenų pagrindinėse mokyklose. Ignalinos Č. Kudabos pagrindinėje mokykloje, Didžiasalio ,,Ryto“ vidurinėje mokykloje mokoma ne tik lietuvių, bet ir rusų kalba. Išsiskiria dar ir Rimšė. Nors ir čia mokoma lietuviškai, bet pagal internete pateikiamą informaciją, „mokykla savita tuo, kad joje mokosi daug mokinių, kurie namuose kalba rusų, lenkų, baltarusių arba mišria ,,vietine“ kalba”. Tačiau tikslesnės statistikos apie tokius mokinius nepateikta.

Iš 17 Ignalinos rajono parapijų: Ceikinių, Daugėliškio, Dūkšto, Gaidės, Gedžiūnėlių, Ignalinos, Kačergiškės, Kazitiškio, Linkmenų, Mielagėnų, Palūšės, Pūškų, Paringio, Rimšės, Tverečiaus, Vosiūnų ir Vidiškių tik dviejose – Gaidės ir Pūškų – bažnytinės apeigos vyksta ne lietuvių kalba. Visose kitose parapijose bažnytinėse apeigose vartojama tik lietuvių kalba.

Ignalinos rajone vartojamų kalbų žemėlapį sudaro du didesni arealai: 1) kompaktiškas lietuvių kalbos vartojimo arealas; 2) daugmaž kompaktiškas slavų kalbų vartojimo arealas.

Į šiuos arealus dar įsiterpia keli mišrūs arealai ir nedidelės sentikių salelės. Jos išsidėsčiusios neplačiu ruožu maždaug tarp Tverečiaus, Naujojo Daugėliškio ir Palūšės. Didesnieji sentikių kaimai, einant pagal šią liniją, yra Andriejauka, Lukošiškė, Dietkauščizna, Kazimieravas, Pamunė, Grigiškė, Mikalavas; keletas sentikių šeimų dar gyvena Biečiūnų ir Kazokinės kaimuose, visai neseniai jų yra buvę Sabališkėje, Pamoliškėje (plačiau žr. Potašenko 2001, 444–461)[13].

Kompaktišką slavų kalbų arealą sudaro Gaidės ir Pūškų parapijos, taip pat rytinė Rimšės parapijos dalis. Gaidės ir Pūškų parapijų plote lietuvių kalba visai nevartojama, čia vyrauja lenkų kalba. Prie šio vientiso slaviškai kalbančio ploto šliejasi rytinė Rimšės parapijos dalis, užimanti plotą į rytus maždaug nuo Meikštų–Žygmantiškės–Mateikiškės–Triklotiškės–Smėlių linijos, kur lietuvių kalba dabar taip pat beveik nevartojama[14].

Ignalinos rajono kaimiškose vietovėse galima išskirti kalbiniu ir tautiniu atžvilgiu mišrų Češulėnų–Neverėnų–Janavo–Gudėnų arealą, kur dalis gyventojų kalba lietuviškai, dalis vartoja lenkų kalbą ir laiko save lenkais.

Antras mišresnis arealas yra rytinėje Dūkšto parapijos[15] dalyje link Rimšės ir Visagino. Čia esantys Kaniūkų, Beržininkų, Gerkonių, Kalviškių kaimai yra lietuviški, bet juose gyvena ir viena kita lenkiškai kalbanti šeima. Tačiau kalbantys lenkiškai ir laikantys save lenkais visai neblogai moka ir lietuviškai. Panaši situacija yra ir sulenkėjusiame Magūnų kaime, kur kai kurie žmonės kalba ir lietuviškai.

Trečias mišresnis arealas yra pati ryčiausia, prie Baltarusijos sienos esanti Vosiūnų parapija, kur aštuoniuose kaimuose gyvena 317 lietuvių, 25 rusai, 11 baltarusių ir 33 lenkai. Didžiausia nelietuvių koncentracija yra Navikų (18 rusų, 8 baltarusiai ir 13 lenkų) ir Dysnos (3 rusai, 2 baltarusiai ir 9 lenkai) kaimuose. Šie kaimai yra didžiausi parapijoje (atitinkamai 123 ir 79 gyventojai) (žr. Tverečiaus kraštas 2005, 266).

Suprantama, kad sociolingvistiniu atžvilgiu margesnės yra didesnės rajono gyvenvietės. Visame Ignalinos krašte labiausiai išsiskiria Didžiasalio gyvenvietė (greta Didžiasalio kaimo). Prieškariu Didžiasalis buvo gana didelis ir vien lietuviškas kaimas. Sovietmečiu, 1975 m., čia buvo pastatytas statybinių medžiagų kombinatas ir įkurta gyvenvietė. Gamykla į Didžiasalį sutraukė ir aplinkinių kaimų gyventojų, tačiau dauguma administracijos atstovų ir darbininkų, vykdant to meto sovietinę politiką, buvo atkelti iš Baltarusijos ir Rusijos. 1959 m. Didžiasalyje gyveno 217, 1970 m. – 219, 1976 m. – 969, o 1979 m. – 1982, 1989 m. – 2676 gyventojai (Visuotinė lietuvių enciklopedija 2003, 693). Dauguma iš tų nuo 1976 m. prisidėjusių gyventojų buvo kitataučiai ir kitakalbiai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, plytinė buvo uždaryta ir dalis kitataučių darbuotojų iš Didžiasalio išsikėlė. Tačiau į likusius tuščius butus daugiausiai iš Vilniaus į miestelį ėmė keltis asocialūs asmenys. Didžiasalyje dar yra likusių vietinių gyventojų (senajame kaime). Dažniausiai vartojamos lietuvių (vietiniai gyventojai) ir rusų (atvykėliai) kalbos.

Mišrokas kalbos ir tautybės atžvilgiu yra ir Dūkštas, kur vartojamos lietuvių, lenkų, rusų kalbos. Kitos stambesnės gyvenvietės ar seniūnijų centrai yra lietuviški, nepaisant vienos kitos lenkiškai ar rusiškai kalbančios šeimos (pavyzdžiui, Rimšėje, Kazitiškyje). Rajono centras Ignalina, iki Antrojo pasaulinio karo buvęs nedidelis geležinkelininkų miestelis, iš esmės yra lietuviškas. Gyventojų kontingentą sudaro iš aplinkinių parapijų atsikėlę ir iš kitų Lietuvos vietų atvažiavę žmonės. Pačioje Ignalinoje yra rusakalbių.

Keletą žodžių reikėtų pasakyti apie situaciją Visagine. Visagino miestas iš tikrųjų yra rusakalbių sala šiaurės rytų vilniškių teritorijoje. Statant atominę elektrinę buvo nukelti keli aplinkiniai kaimai (Visagino miesto vietoje, informantų teigimu, buvęs tik vienkiemis, kur gyvenusi totoriaus šeima). Visaginas sutraukė dalį Ignalinos ir Zarasų rajonų gyventojų, bet, palyginti su atvykusiais rusakalbiais, jų buvo ir yra mažuma. Visagine ir viešajame, ir privačiame gyvenime dominuoja rusų kalba. Lietuviškai bendrauja tiktai lietuviai (plačiau apie miesto istoriją žr. Kavaliauskas, 1999).

Vakarinėje rajono dalyje nėra jokios didesnės lenkiškai ar rusiškai kalbančių gyventojų koncentracijos. Beveik visos joje esančios parapijos niekada nesiribojo su slavų kalbų plotu, buvo ir yra toliau nuo sienos. Arčiausiai prie slaviško ploto yra Mielagėnų parapija, kuri, kaip ir Mielagėnų miestelis, iš esmės yra lietuviška. Mielagėnų parapijos riba su Adutiškio parapija yra ir pietinio Ignalinos krašto kompaktiško lietuvių kalbos arealo riba. Ties Adutiškio parapijos riba ir į pietus nuo jos prasideda mišrūs kaimai, kur slaviškai kalbančių yra dauguma. Keliakalbis yra ir pats Adutiškio miestelis, kur lietuviškai kalbančiųjų jau mažuma, vyrauja baltarusių ir rusų kalbos, taip pat kalbama ir lenkiškai.

Išskyrus jau minėtą mišroką rytinę Daugėliškio parapijos dalį, kuri liečiasi su Baltarusija, kitas šios didelės parapijos plotas yra visiškai lietuviškas. Lietuviški taip pat Naujasis ir Senasis Daugėliškis, didesni parapijos kaimai. Lietuviška ir daug mažesnė Paringio parapija. Su ja ribojasi taip pat lietuviška Ceikinių parapija, tik pačiame miestelyje yra viena kita lenkiškai kalbanti šeima. Su Daugėliškiu ribojasi Vidiškės, jų apylinkės taip pat lietuviškos. Kiek išsiskiria tik pats Vidiškių miestelis, kur yra rusakalbių. Ryčiau tęsiasi Kazitiškio parapija, lenkų okupacijos laikais buvusi prie pat demarkacijos linijos. Apylinkės irgi lietuviškos, tik pačiame Kazitiškyje yra keletas lenkiškai kalbančių šeimų. Grynai lietuviška yra pati vakarinė ploto dalis: Palūšės ir Linkmenų[16] parapijos.

Taigi lietuviškai kalbantį Ignalinos krašto arealą sudaro didžioji rajono dalis: Linkmenų, Palūšės, Kazitiškio, Vidiškių, Ceikinių, Paringio, Mielagėnų, Tverečiaus parapijos, didžioji Daugėliškio, Dūkšto ir Rimšės parapijų dalis. Šiame areale lietuviškiausia vakarinė dalis, kiek mišresnė rytinė dalis: parapijų, susisiekiančių su Baltarusijos teritorija – Vosiūnų, Rimšės, Daugėliškio ir Dūkšto – kai kurie kaimai. Kompaktišką slavų kalbų plotą sudaro dalis Rimšės parapijos, taip pat Gaidės ir Pūškų parapijos.

Ignalinos rajone formaliai vartojamos trys kalbos. Statistiškai vyrauja, žinoma, lietuvių kalba. Lenkų ir rusų kalbos užima nedaug vietos. Tačiau svarbiau yra ne procentinis šių kalbų pasiskirstymas, bet jų tarpusavio santykis. Iš apklaustųjų pateiktos informacijos galima susidaryti apytikrį vaizdą apie lietuvių, lenkų ir rusų kalbų mokėjimo ir vartojimo santykį.

Slavų kalbų mokėjimas apskritai visų pirma susijęs su gyventojų amžiumi. Galima skirti tris sąlygiškas grupes, susijusias su slavų kalbų mokėjimu. 1) Pirmoji grupė – mokantys lenkų kalbą. Lenkiškai sakosi moką dažniausiai vyresnės kartos žmonės, gimę maždaug apie 1920 metus ir kiek vėliau. Paprastai šie žmonės yra lankę to meto valdinę lenkišką mokyklą ir joje mokęsi lenkų kalbos. 2) Karta, gimusi maždaug po 1935 m. ir vėliau, moka jau rusų kalbą. Per karą, keičiantis situacijai, vėliau ir pokario metais lenkų kalba iš mokyklos buvo išstumta. Karo metais buvo mokoma lietuviškai ir šiek tiek vokiškai, vėliau dėl suprantamų priežasčių įsigalėjo rusų kalba. 3) Rusiškai, tik jau geriau, moka žmonės, gimę po 1940 m. ir sovietiniais metais, taigi vidurinė ir jaunesnioji karta.

Lenkų kalbos mokėjimą geriausiai apibūdina pačių informantų atsakymas į klausimą, „ar mokate lenkiškai?”: lé.nkiškai nepardúɔtum (neperdúɔtum). Tai reiškia minimalų kalbos mokėjimą: gebėjimą suprasti ir pačiam pasakyti keletą reikalingiausių, standartinių frazių. Be jokios abejonės, čia veikia ir dar vienas faktorius, nesusijęs nei su aplinka, nei su sociolingvistinės situacijos raida. Tas faktorius yra tiesiog atskiro žmogaus gabumai. Natūralu, kad gabesni vaikai (ar net suaugę) greičiau ir geriau galėdavo išmokti svetimos kalbos. Be to, 1920–1939 m. svarbus buvo ir socialinis veiksnys – lenkų kalbą gerai išmokti ir ja kalbėti stengdavosi arba su valdžios struktūromis susiję, arba apsukresni, iš santykių su valdžia naudos laukiantys žmonės.

Lenkų kalbos mokėjimas lietuviškame areale tiesiogiai siejasi su jos vartojimu. Galima teigti, kad kasdienio ir aktyvaus lenkų kalbos vartojimo čia nėra. Lygiai tą patį dabar galima pasakyti ir apie rusų kalbą. Galima spėti, kad pačiose pakraštinėse šiaurės rytų vilniškių vietovėse, kurios ribojasi su Baltarusija ir yra kiek mišresnės etniniu atžvilgiu, situacija turėtų būti kitokia. Tačiau, atrodo, ji skiriasi nežymiai. Tarp slavakalbių ir lietuviškai kalbančiųjų kontaktų, atrodo, nėra daug, be to, dažnai žmonės kalba kiekvienas savo kalba, nes abi pusės vieni kitus supranta. Svarbiausia išvada, kurią galima daryti remiantis ligšioliniais tyrimais, galėtų būti tokia: visame aptartame plote negalima įžvelgti kokių nors didelių dvikalbystės apraiškų. Taip teigiant turima galvoje didesni ir mažesni kaimai. Didesniuose miesteliuose, ypač jau minėtuose mišriuose, situacija galėtų būti kiek kitokia, bet ji kol kas išsamiai netirta. Šiuo atveju reikėtų labai aiškiai skirti tikros dvikalbystės faktus ir svetimos kalbos mokėjimą.

Slaviškame šiaurės rytų vilniškių plote situacija yra analogiška: dauguma lenkiškai (ar baltarusiškai) kalbančių gyventojų lietuviškai nemoka arba jeigu ir kiek moka, tai nekalba specialiai.

Buvo užsiminta, kad nemažas kontrastas Ignalinos kraštui yra Adutiškio miestelis ir apylinkės. Kaip jau minėta, pats Adutiškis, kadaise buvęs lietuviškas, dabar yra mišrus, lietuviškai kalbančių jau mažuma, nors tarmę jie yra išlaikę gana gerai. Pačiame Adutiškyje dauguma kalba „paprastąja” kalba arba rusų, nors yra nemažai kalbančių ir lenkiškai. Tačiau šie su „gudais” bendrauja „paprastąja” kalba ir lenkų kalbą vartoja tik tarpusavyje. Su lietuviais abi grupės bendrauja „paprastąja” kalba. Lietuviai tarpusavyje kalba tarmiškai. Dauguma slavakalbių lietuviškai visiškai nemoka arba moka labai silpnai. Taigi iš esmės Adutiškio gyventojai yra dvikalbiai ar net trikalbiai: kalba lenkų ir baltarusių arba lietuvių ir baltarusių kalbomis, o kai kurie ir visomis trimis kalbomis. Labai panaši situacija yra ir apylinkėse.

Svarbiausia tai, kad šios kalbos vartojamos visiškai natūraliai ir čia yra susiklosčiusios tikros dvikalbystės ar net trikalbystės sąlygos (plačiau žr. Urbanavičienė 2005).

grįžti į turinį

VILNIŠKIŲ PATARMĖS KALBINĖS YPATYBĖS

Skiriamosios rytų aukštaičių ypatybės

Pažvelgus į lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją matyti, kad aukštaičių tarmę dialektologai yra suskirstę į tris dideles patarmes. Tai vakarų, pietų ir rytų aukštaičiai. Iš visų trijų aukštaičių patarmių rytų aukštaičiai užima didžiausią plotą. Ši patarmė dar skirstoma į šešias smulkesnes patarmes. Tai širvintiškiai, vilniškiai, uteniškiai, anykštėnai, kupiškėnai ir panevėžiškiai (jie dar skiriami į pietų ir šiaurės panevėžiškius).

grįžti į turinį

Skiriamosios rytų aukštaičių ypatybės

Svarbiausios ypatybės, kuriomis rytų aukštaičiai skiriasi nuo kitų (vakarų ir pietų) aukštaičių, yra dvi.

1) Dvigarsiai am, an, em, en. Tose negalinėse žodžio pozicijose, kur vakarų ir pietų aukštaičiai, taip pat bendrinė kalba turi am, an, em, en, rytų aukštaičiai (išskyrus dalį panevėžiškių) turi dvigarsius um, un, im, in, pvz.: ku.pαs ‘kampas’, kú.ndα ‘kanda’, du.gu. ‘dangų’, ti.pe ‘tempia’, v.ŋge ‘žvengia’.

2) Ilgieji balsiai a∙, e∙[17]. Tose negalinėse pozicijose ir žodžio gale, kur vakarų aukštaičiai ir bendrinė kalba turi a∙, e∙, rytų aukštaičiai (išskyrus dalį panevėžiškių) turi balsius u∙, i∙ (kirčiuotoje pozicijoje), u., i. (nekirčiuotoje pozicijoje), pvz.: grũ∙štαs ‘grąžtas’, kũ∙ni. ‘kąsnį’, vα.ku. ‘vaiką’, ž.mi. ‘žemę’.

Lygiai taip pat a∙, e∙ yra pakitę ir pietų aukštaičiuose, taigi tai bendra rytų ir pietų aukštaičių ypatybė (plg. Girdenis, Zinkevičius 1966, 130–134; Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija, 2004, 29–30).

Aukštaičių patarmių, taip pat bendrinės kalbos mišriųjų dvigarsių ir vadinamųjų „nosinių” balsių skirtumus geriau suprasti padeda dvigarsių istorija.

Žiūrint istoriškai, arba diachroniškai, kurį laiką dabartinių rytų aukštaičių vokalizmo sistemoje buvo dvigarsiai *am, *an, *em, *en ir um, im, un, in. Ilgainiui dvigarsių *am, *an, *em, *en pirmasis dėmuo susiaurėjo ir virto u, i, plg.: *ka.pas > ku.pαs, *ra.kai > ru.kai, *te.ps > ti.ps, *veñ.tas > viñ.tas. Tradiciškai manoma, kad pirmojo dėmens siaurėjimas vyko maždaug XI–XII a. (plg. Zinkevičius 1994, p. 49–51; Zinkevičius 2002a, p. 314–319). Po šio kitimo naujieji dvigarsiai ir kokybiškai, ir kiekybiškai sutapo su sistemoje jau buvusiais etimologiniais dvigarsiais um, un, im, in, plg.: tru.pαs ‘trumpas’, su.ku.s ‘sunkus’, ši.tαs ‘šimtas’, ri.kstα ‘brinksta’.

Tolesnė etimologinių ir su jais sutapusių antrinių um, un, im, in, arba UN tipo dvigarsių, raida priklausė nuo užimamos pozicijos ir tam tikrų kitimų.

1) Jeigu antriniai UN tipo dvigarsiai buvo a) ne žodžio gale ir b) ne prieš S (s, z, š, ž), R (r, l, m, n) klasės priebalsius ir j, v, jie daugiau nekito. Susiaurėjimas buvo galutinis jų kitimo rezultatas. Todėl dabar rytų aukštaičiai, kaip jau minėta, turi dvigarsius um, un, im, in, plg.: ku.pαs ‘kampas’, ru.kai ‘rankai’, ti.pe ‘tempia’, viñ.tas ‘šventas’, ten, kur kiti aukštaičiai yra išlaikę dvigarsius am, an, em, en, plg.: ka.pas, raŋkà, te.pe, veñ.tas. Etimologiniai UN tipo dvigarsiai minėtose pozicijose iš viso nekito.

2) Jeigu ir antriniai, ir etimologiniai UN tipo dvigarsiai buvo a) ne žodžio gale, bet prieš S, R klasės priebalsius ir j, v arba b) absoliučiame žodžio gale, jie dar virto tikrais nosiniais balsiais. Plg.: *gr∙štas ‘grąžtas’ < *gruñštas (< *grañštas), *k∙nį ‘kąsnį’ < *kuñnin (< *kañnin), *sk∙sta ‘skęsta’ < *skiñsta ir *sk∙ti ‘skųsti’ < *skùnti, *ž∙ti ‘žįsti’ < *žnti; *vα.kų ‘vaiką’ < *vαkun (< *vαkan), *bá∙bų ‘bobą’ < *bá∙bun (< *bá∙ban), *ž.mį ‘žemę’ < *ž.min (< *ž.men) ir *sú∙nų ‘sūnų’ < *sú∙nun, *brá∙lį < *brá∙lin, *.kį < *.kin.

3) Ilgainiui nosiniai balsiai visose pozicijose buvo denazalizuoti ir sutapo su etimologiniais balsiais u∙, i∙, plg.: grũ∙štαs ‘grąžtas’, kũ∙ni. ‘kąsnį’ sk∙stα ‘skęsta’, skú∙st ‘skųsti’ ž∙st ‘žįsti’ ir grũ∙stαs ‘grūstas’, kú∙gi. ‘kūgį’, p∙kstα ‘pyksta’.

Balsių kiekybę dar veikė ir tam tikri kitimai. Nekirčiuotoje pozicijoje kai kuriose rytų aukštaičių patarmėse ilgieji balsiai sutrumpėjo iki pusilgių (kai kur iki trumpųjų), plg.: ku.n.li. ǀ kun.li ‘kąsnelį’, žu.∙kαs ǀ žuõ∙kαs ǀ žuõ∙kъs ‘žąsiukas’, ruku. ǀ ruku ‘ranką’, viñtu. ǀ viñtu ‘šventą’, megu. ǀ megu ‘mergą’, l.pi. ǀ l.pi ‘lapę’.

Vardažodžių o kamieno vienaskaitos vietininke, * ir ¢ kamienų vienaskaitos įnagininke, (kur vakarų aukštaičiai ir bendrinė kalba turi trumpuosius balsius a, e) yra trumpieji balsiai u, i, pvz.: lauk ‘lauke’, mišk ‘miške’, púɔdi ‘puode’, su šakù ‘su šaka’, su lazdù ‘su lazda’, su žaù ‘su žalia’, su bá.ltu ‘su balta’, su lap ‘su lape’, su kat ‘su kate’. Šie balsiai yra kilę iš ilgųjų akūtinių ú∙, ∙ (< *, *), kurie sutrumpėjo pagal akūtinių galūnių trumpėjimo, arba Leskieno, dėsnį (plačiau apie jį žr. Zinkevičius 1981 101–109; Girdenis 2001, 385–386)[18].

AN ir UN dvigarsių raidą galima apibendrinti tokia schema:

1 schema. Dvigarsių *am, *an, *em, *en, um, un, em, en raida

Visi dabartinėje, arba sinchroninėje, rytų aukštaičių vokalizmo sistemoje esantys dvigarsiai am, an, em, en yra antriniai ir būna tik tam tikrose ribotose pozicijose:

1) antrinės kilmės galūnėse, pvz.: miška (< miškanà) ‘į mišką’, d.rbam (< d.rbame) ‘dirbame’;

2) intarpiniuose veiksmažodžiuose, pvz.: geñdα ‘genda’, reñdα ‘brenda’.

3) garsažodžiuose, svetimos kilmės ir naujai iš bendrinės kalbos ar kitų patarmių patekusiuose žodžiuose, pvz.: á.ŋgelαs ‘angelas’, peñ.cijα ‘pensija’, á.us ‘amžius’, kambar∙s ‘kambarys’.

Dėl aptartų kitimų rytų aukštaičiai, kitaip negu vakarų aukštaičiai ir bendrinė kalba, sinchroninėje vokalizmo sistemoje negaliniuose ir galiniuose žodžio skiemenyse neturi vadinamųjų nosinių balsių a∙, e∙, a., e. (ilgųjų kirčiuotoje ir pusilgių ar trumpų nekirčiuotoje pozicijoje).

grįžti į turinį

Skiriamosios rytų aukštaičių vilniškių ypatybės

1) Svarbiausia skiriamoji rytų aukštaičių vilniškių ypatybė yra ir kirčiuotoje, ir nekirčiuotoje pozicijoje vartojamas balsis[19] ie - vilniškiai taria penu. : pien.li. ‘pieną : pienelį’, šiẽnu. : šien.li. ‘šieną : šienelį’. Fonetiškai žiūrint, vilniškiai nekirčiuotoje pozicijoje balsio ie nemonoftongizuoja (žr. Zinkevičius 1966, 15–16; Zinkevičius 1994, 76).

Kitaip su ie elgiasi gretimi uteniškiai, kurie kirčiuotoje pozicijoje turi balsį ie, o nekirčiuotoje jį monoftongizuoja, plg.: penu. : pe.n.li. ‘pieną : pienelį’, šiẽnu. : še.n.li. ‘šieną : šienelį’. Šis nekirčiuotos pozicijos garsas visiškai sutampa su balsio ẹ∙ nekirčiuotu variantu, plg.: t∙vαs : te.v.li.s ‘tėvas : tėvelis’.

Vilniškiai visuomet išlaiko ir nekirčiuotą balsį uɔ, plg.: dúɔnα : su duɔnel ‘duona : su duonele’, júɔdαs : juɔdúɔjα ‘juodas : juoduoja’.

Uteniškių plote nekirčiuotas balsis uɔ kartais monoftongizuojamas, plg.: dúɔnα : da.nel ‘duona : duonele’, júɔdαs : ja.dα ‘juodas : juodai’, bet neretai vartojamas ir uɔ (plg.. Markevičienė 1999, 12–15). Beveik visada uɔ būna daugiskaitos inesyvo ir iliatyvo formose, plg. dåũgaiuɔs ‘Daugailiuose; į Daugailius’.

Fonologijos požiūriu, balsių ie : ẹ∙, uɔ : ɔ∙ sutapimas nekirčiuotoje pozicijoje yra šių balsių neutralizacija (plg. Girdenis 2003, 147–175).

2) Dialektologijos literatūroje kalbama ir apie antrąją skiriamąją vilniškių ypatybę. Tai kirčiuotų ir nekirčiuotų balsių kiekybė. Manoma, kad didžioji dalis vilniškių[20] turi dviejų ilgumų balsių sistemą, t. y. tokią, kur nekirčiuoti ilgieji balsiai netrumpinami, o kirčiuoti trumpieji – neilginami (plg., Zinkevičius 1966, 16; Zinkevičius 1994, 76; Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija, 2004, 104[21]).

Uteniškiams, taip pat anykštėnams, kupiškėnams ši ypatybė nebūdinga, nes jie turi trijų ilgumų balsių sistemą, kurią sudaro ilgieji, pusilgiai ir trumpieji balsiai. Čia nekirčiuoti ilgieji balsiai trumpinami, o kirčiuoti trumpieji ilginami (plačiau žr. Jasiūnaitė, Girdenis 1996, 181–199; Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija, 2004, 123–159).

grįžti į turinį

VILNIŠKIŲ PATARMĖS ŠNEKTOS

Net ir tos pačios patarmės plote dažniausiai kalbama nevienodai. Todėl dialektologai patarmes skirsto į mažesnius vienetus – šnektas. O jas, savo ruožtu, į smulkiausius vienetus - pašnektes. Šnektos terminas plačiai vartojamas ne tik klasifikuojant tarmes, bet ir kalbant apie atskirų vietovių ar kaimų dialektą, pvz., Dievẽniškių šnekta, Laznų šnekta, Daugėlškio šnekta. Kartais tokiais atvejais pavartojamas ir tarmės terminas.

Vilniškiai taip pat kalba ne visai vienodai. Kai kurie kalbininkai net mano, kad vilniškių patarmėje, ypač šiaurinėje dalyje, yra gana daug skirtumų. Kartais sakoma, kad kiekvienoje parapijoje ar net atskirame kaime kalbama atskira šnekta. Taip smulkiai patarmė, žinoma, nėra susiskaidžiusi. Tačiau įvairių skirtumų yra.

Atsižvelgiant į naujausius tyrimus vilniškių patarmę reikia skirti į dvi dideles dalis - pietryčių vilniškius ir šiaurės rytų vilniškius.

grįžti į turinį

PIETRYČIŲ VILNIŠKIAI LIETUVOJE IR BALTARUSIJOJE

Plotas. Pietryčių vilniškių plotas tęsiasi nuo Dievẽniškių iki pietrytinių Švenčioni apylinkių. Tačiau tarp šių punktų įsiterpia suslavėjęs kyšulys. Jo centras yra Vilnius, o aplinkui Sudervs, Kernavs, Máišiagalos, Nemenčnės, Pabrads apylinkės. Čia autentiška tarmė jau neišlikusi. Tad pietryčių vilniškiams priklauso Dievẽniškių pusiasalis. Už suslavėjusio ploto jiems priklauso pietrytinės Švenčioni apylinkės: Mėžiónys, Saria, Šùtai, Vidutnė, Naũjas Strūnáitis, Milkùškos. Pietryčių vilniškiams taip pat reikia priskirti Laznų, Gervčių ir Kamójų lietuviškas salas Baltarùsijoje.

grįžti į turinį

Skiriamosios pietryčių vilniškių ypatybės.

1) Pietryčių vilniškiai turi dviejų ilgumų balsių sistemą.

Nustatyti, ar šnektoms būdinga dviejų, ar trijų ilgumų sistema, patogiausia remiantis balsiais i ir u.

Dviejų ilgumų balsių sistemą sudaro trumpieji i, u ir ilgieji i∙, u∙ balsiai. Svarbu, kad jų ilgumas nepriklauso nuo kirčio. Ir kirčiuoti, ir nekirčiuoti trumpieji balsiai būna trumpi, o ilgieji - ilgi, pvz.: vsas ‘visas’, tùri ‘turi’, visùs ‘visus’, tuȓù ‘turiu’; g∙vas ‘gyvas’, grú∙das ‘grūdas’, gi∙vα.s ‘gyvais’, gru∙dα.s ‘grūdais’. Tokią sistemą turi pietryčių vilniškiai. Tiesa, atskirose šnektose nekirčiuoti ilgieji balsiai, ypač žodžio gale, gali būti sutrumpinami iki pusilgių o kartais net iki trumpųjų. Bet kirčiuotoje pozicijoje skirtumas visada išlieka.

2) Pietryčių vilniškių plote balsiai ẹ∙, o∙ nekirčiuoti niekada nevirsta balsiais e., a., pvz.: bẹ.ó∙ja ‘bėgioja’, bro.ùkas ‘broliukas’.

grįžti į turinį

Bendrosios pietryčių vilniškių kalbos ypatybės

Kirtis ir priegaidė

Kirčio pietryčių vilniškiai neatitraukia. Priegaidės yra dvi: tvirtapradė ir tvirtagalė. Jos, ypač senųjų šnektų atstovų, gana aiškiai tariamos. Gerai skiriamos ne tik dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių, bet ir ilgųjų balsių priegaidės.

grįžti į turinį

Balsiai ir dvigarsiai

Ilgieji balsiai ∙ ir o∙ tariami įtempti ir siauri, ypač kirčiuoti. Jau minėta, kad nekirčiuoti, jie kartais gali sutrumpėti iki pusilgių. Tada tariami kiek atviresni ir ne tokie įtempti.

Trumpieji balsiai a, e kirčiuotoje pozicijoje pailgėja iki ilgųjų. Balsis e dar ir paplatėja, transkripcijoje jis žymimas ženklu æ, pvz.: kã∙sa ‘kasa’, n∙ša ‘neša’.

Žodžio pradžioje tariamas tik balsis a ir dvibalsis ai, o ne e ir ei, pvz.: ažer ‘ežere’, ašer∙s ‘ešerys’, ainù ‘einu’, ailè ‘eilė’.

Kitaip tariami balsiai e, ė junginiuose su priebalsiais l, r, s, t. y., le, re, se, , , . Ten, kur bendrinėje kalboje yra le, re, se, kirčiuotoje pozicijoje tariami junginiai la∙, ra∙, sa∙, pvz.: lã∙das ‘ledas’, sã∙nas ‘senas’, rã∙tas ‘retas’. Nekirčiuotoje pozicijoje vartojami junginiai la, ra, sa, pvz.: ladùs ‘ledus’, sanùs ‘senus’, ratùs ‘retus’.

Junginiai , , kirčiuotoje pozicijoje tariami kaip lɛ∙, rɛ∙, sɛ∙, pvz.: gulέ∙cie ‘gulėti’, turέ∙si ‘turėsi’, sέ∙ʒi ‘sėdi’. Nekirčiuotoje pozicijoje junginiai gali sutrumpėti iki pusilgių lɛ., rɛ., sɛ., pvz.: sɛ.d∙u ‘sėdėjau’, pàmirɛ. ‘pamirė’, sùmalɛ. ‘sumalė’.

grįžti į turinį

Priebalsiai

Pietryčių vilniškiams būdingas dzūkavimas. Dialektologai skiria du dzūkavimo atvejus ir vadina juos pirmąja ir antrąja dzūkavimo ypatybe. Jos abi pietryčių vilniškiams būdingos.

Pirmoji dzūkavimo ypatybė. Ten, kur kitos patarmės ir bendrinė kalba turi priebalsius č, , vilniškiai taria priebalsius c, dz, pvz.: kiù ‘kenčiu’, meùs ‘medžius’.

Antroji dzūkavimo ypatybė. Ten, kur kitos patarmės ir bendrinė kalba turi priebalsius t, d ir junginius tv, dv, vilniškiai taria priebalsius c, dz ir junginius cv, dzv, bet tik prieš balsius i, i∙, ie, pvz.: c∙kus ‘tykus’, ʒ∙kstα ‘dygsta’, pacviñ.s ‘patvins’, ʒv∙lika ‘dvylika’.

Priebalsis c (dažniausiai minkštas) tariamas ir bendratyje, nors bendraties balsis i yra nukritęs, pvz.: α. ‘eiti’, dar∙ ‘daryti’.

Nedzūkuoja vilniškiai (kaip ir pietų aukštaičiai) skoliniuose, pvz.: bačkà ‘bačka (statinė)’; naujuose žodžiuose, pvz.: stɔ∙ts ‘stotis’; garsažodžiuose, pvz.: č.rkšt ‘čirkšt’, ǯ.ŋkt ‘džinkt’.

Priebalsiai t, d išlaikomi prieš tuos balsius i, i∙, kurie yra kilę iš senovinio nosinio balsio *. Taip yra I linksniuotės vienaskaitos vietininko formoje, pvz.: púɔdi ‘puode’. II linksniuotės vienaskaitos galininko ir įnagininko formose, pvz.: d∙di. ‘dėdę’, k.ti. ‘katę’, su‿dẹ∙d ‘su dėde’, su‿kat ‘su kate’. Taip pat žodžio šaknyje, pvz.: t∙se ‘tęsia’.

II linksniuotės daiktavardžių daugiskaitos kilmininko ir veiksmažodžių būtojo kartinio laiko 1 asmens formos tariamos dvejopai, pvz.: bu. ǀ bu. ‘bičių’, áuåu ǀ áuåu ‘audžiau’. Afrikatos čia netariamos todėl, kad ir kitose paradigmų formose nedzūkuojama.

Po priebalsių š, ž afrikatos c, ʒ asimiluojamos ir virsta č, ǯ, pvz.: nẽ∙ ‘nešti’, pami.čie ‘pamiršti’, riež‿ǯiẽnu. ‘prieš dieną’.

grįžti į turinį

Morfologija

Pietryčių vilniškiai turi įvairesnių vietininko linksnio formų. Šias formas įprasta vadinti postpoziciniais vietininkais. Jų sistema apibendrinta lentelėje. Švenčioni ir Dievẽniškių šnektose vartojamas inesyvas ir iliatyvas. Laznų ir Gervčių šnektose, be šių dviejų linksnių, dar vartojami adesyvas ir aliatyvas.

V linksniuotės daiktavardžių vienaskaitos kilmininko ir daugiskaitos vardininko galūnė yra -es, pvz.: akmenès ‘akmens’, šunès ‘šuns’, ã∙kmenes ‘akmenys’, šùnes ‘šunys’. Tai senovinė šio linksniuotės galūnė.

Būdvardžių aukščiausiasis laipsnis kartais sudaromas su slaviškos kilmės priešdėliu naj(i)-, pvz.: najšvintõ∙s panõ∙s marijõ∙s ‘švenčiausios panos Marijos’.

Vartojami būdvardžiai su priesaga –ickas, -a, pvz.: rã∙dnickαs ‘brangus’, åũ.rickαs ‘siauras’, su.kickαs ‘sunkus’.

Vietoj įvardžių vardininko formų jis, ji, jie, jos vartojamos formos anas, ana, anys (anies), anos. Kiti linksniai turi įvardžių jis, ji, jie, jos formas, pvz.: jo, jos, , , juos.

Vartojamos senoviškos įvardžio įvardžio kataràs ‘kataras (katras)’ ir skaitvardžio uñ.taras ‘antaras (antras) formos. Taip pat vartojamas įvardis .tas ǀ tas ‘itas (šitas)’.

Vietoj įvardžių màno, sàvo vartojamos formos mã∙, sã∙, pvz.: sasuõ mã∙ labα. to.‿á.udẹ. ‘sesuo mano labai ta audė’;

Vartojamos dvejopos liepiamosios nuosakos formos. Vienos jų yra su -k, kaip ir bendrinėje kalboje, pvz.: n.šk ‘nešk’, raš∙k ‘rašyk’, mi∙l∙k ‘mylėk’. Kitos formos yra be -k, pvz.: nè ‘nešk’, r.šai ‘rašyk’, mi.l∙ ‘mylėk’.

Tiesioginės nuosakos būtojo kartinio laiko veiksmažodžio formos gali būti vartojamos ir ilgosios, ir trumpesnės, pvz.: veó∙ ǀ veó∙jo. ‘vežiojo, turέ∙u ǀ turέ∙jau ‘turėjau’, karó∙ ǀ karó∙jo. ‘karojo’, prad∙ ǀ prad∙jo. ‘pradėjo’.

Vartojami priešdėliai raz-, da-, pvz.: rasiski.s žamẽ∙lɛ. ‘prasiskirs žemelė’, vi.vi. rasikló∙jo. ‘virvę pasiklojo’, mès rabe.∙jɔ.m ‘mes išsibėgiojom’, dalá.ukcie ‘sulaukti’, dasiẽke ‘pasiekia’.

Veiksmažodžiui būdingas labai gausus priesagų -dyti, -(d)inė(dy)ti vartojimas. Pvz.: pariŋkin∙c ‘parinkti’, pazdairin∙u ‘pasidairysiu’, dẽ∙besi.s užẹidzin∙ja ‘debesys užeina’. Kitos patarmės ir bendrinė kalba tokiais atvejais puikiausiai išsiverčia be priesagų. Įdomu tai, kad neretai priesagomis -dyti, -(d)inė(dy)ti nereiškia kartotinio veiksmo.

grįžti į turinį

Sintaksė

Priklausomybei reikšti vartojama konstrukcija po + įnagininkas, pvz.: vsαs krã.štαs itα. po.‿*letuvα bùo. ‘visas kraštas štai Lietuvai priklausė’.

Laikui nusakyti vartojamas įnagininko linksnis, pvz.: bu∙dnù ʒienù á.uʒem sto∙vùs ‘paprastą dieną audžiame stakles’.

Laikui nurodyti taip pat vartojama ir konstrukcija par + kilmininkas, pvz.: par‿vã∙karu. ‘vakare’.

Ta pati konstrukcija par + kilmininkas vartojama ir vietai reikšti, pvz.: prrыšɛ. par‿venu. õ∙beli. ‘pririšo prie vienos obels’, par‿m∙u. gã∙nẹ. ‘prie miško ganė’.

Vietoj jungtuko kad vartojamas ku. ‘ką’, pvz.: ir‿žno.m ku.‿labα. t∙vαṣ bùvo. strògus ‘ir žinome, kad labai tėvas buvo griežtas’.

grįžti į turinį

Leksika

Pietryčių vilniškiai, ypač Baltarusijos salose, vartoja nemažai senoviškų žodžių, kurių nei bendrinė kalba, nei kitos patarmės neturi. Kartais vilniškių žodžiai reiškia visai ką kita negu bendrinėje kalboje.

Pietryčių vilniškiai ne kalba, bet nikia, klẽga, amãnija, ne pasakoja, bet prõvija (šis žodis pasiskolintas iš salvų kalbų). Muzikos instrumentais jie ne griežia, bet žia. Malkas kerta ir grybauja ne miške, bet mẽdyje. Dieveniškėse mėnulį vadina dieváičiu. Gervėčiuose krepšelį – vokeláičiu. Anksčiau čia višininku vadindavo kaimo kerdžių.

Pietryčių vilniškiams nemažą įtaką daro slavų kalbos. Ta įtaka labiausiai matyti šnektų leksikoje. Iš lenkų, baltarusių ir rusų kalbų yra pasiskolinta nemažai žodžių. Vilniškių salose galima rasti gerokai daugiau negu tūkstantį slaviškų skolinių, arba slavizmų – vieni jų yra labai seniai pakliuvę į kalbą, kiti – paskolinti palyginti neseniai. Štai keli slavizmų pavyzdžiai: ãlubas ‘karvelis’, bočià ‘tėvas’, dõkas ‘stogas’, gãradas ‘miestas’, kãdaubas ‘iš medžio skobtas kubilas’, ležánka ‘priekrosnis’, merkà ‘saikas’, tỹsečis ‘tūkstantis’, varažbtnas ‘prietaringas’, žėbà ‘varlė’.

grįžti į turinį

LIETUVA: PIETINĖS ŠVENČIONIŲ RAJONO ŠNĖKTOS

Plotas, kurį užima pietinės Švenčioni šnektos, palyginti nedidelis. Iš pietų jį supa suslavėjusios Pabrads apylinkės, iš vakarų - Pabrads ir Melagnų miškai. Rytuose tęsiasi Lietuvos ir Baltarùsijos siena. Šiaurinė ploto riba su šiaurės rytų vilniškiais eina į pietvakarius ir rytus nuo Švenčioni.

Švenčiónys yra keliakalbis rajono centras. Didesni šio ploto kaimai yra Mėžiónys, Saria, Šùtai, Vidutnė, Naujàsis ir Senàsis Strūnáitis, Milkùškos, žr. 5 žemėlapį.

Vartojamos kalbos. Pietinių Švenčionių rajono šnektų plote vartojamos kelios kalbos. Dažniausiai kalbama lietuviškai, tačiau yra ir mišrių plotų, kur kalbama lietuvių ir slavų (lenkų, baltarusių ir rusų) kalbomis. Tai Bačkininkų, Milkùškų, Jančinų, Sẽnojo Strūnaičio apylinkės. Mišrūs kalbos atžvilgiu ir Švenčionys bei Švenčionliai. Į pietus nuo Šùtų ir Daumil vilniškių patarme jau nekalbama – prasideda slavų kalbų plotas.

grįžti į turinį

Savitos pietinių Švenčioni šnektų ypatybės.

Kirčiuoti trumpieji balsiai a, e kiek trumpesni už Gervčių ar Laznų šnektų atitinkamus balsius. Balsis e nėra toks atviras. Tekstuose šie garsai žymimi ã∙, ẽ∙, pvz.: nã∙mas ‘namas’, sã∙nẹ.s ‘senės’, kẽ∙tuȓo.s ‘keturios’, tẹ.vẽ∙lis ‘tėvelis’.

Kirčiuoti balsiai o∙, ẹ∙, ne tokie siauri ir kiek mažiau įtempti, palyginti su Gervčių ir Laznų šnektų atitinkamais balsiais. Tekstuose jie žymimi o∙, ẹ∙, pvz.: b∙gam ‘bėgam’, nemó∙kat ‘nemokate’.

Mėžionėlių, Melagėnų kaimuose kirčiuotas balsis a kartais tariamas su didesniu ar mažesniu o atspalviu, pvz.: r.tαs ‘ratas’, n.mαs ‘namas’. Ši ypatybė vadinama rotininkavimu ir yra ypač būdinga anykštėnų ir kupiškėnų patarmėms.

Kartais kietai tariami junginiai ru, , , pvz.: turù ‘turiu’, trs ‘tris’, dыmùs ‘dimus’.

Pasitaiko vadinamojo „šlekiavimo“ atvejų. „Šlekiavimu“ vadinamas fonetinis reiškinys, kada vietoj priebalsių š, ž tariami s, z arba tarpiniai garsai ś, ź, pvz.: àś ‘aš’, źiemà ‘žiema’.

grįžti į turinį

Lietuva: Dieveniškių šnekta

Dievẽniškių iškyšulys yra pietrytiniame lietuvių kalbos ploto pakraštyje. Lietuvos žemėlapyje jis primena pusiasalį, įsiterpusį į Baltarùsijos teritoriją. Be pačių Dievẽniškių, didesni kaimai, kur kalbama lietuviškai, yra Žižma, Šaltniai, Kaziulia.

Dievẽniškių šnekta yra ne tik, kaip jau minėta, pereinamoji tarp rytų aukštaičių vilniškių ir pietų aukštaičių. Tai tipiška paribio šnekta. Dėl nuolatinių kontaktų su slavų kalbomis ji nuolat kinta. Viena vertus, čia atsiranda vis daugiau naujovių. Kita vertus, šnekta yra išsaugojusi ir tam tikrų senovinių ypatybių.

Vartojamos kalbos. Šis pusiasalis - tai kadaise buvusio daug didesnio lietuvių etnografinio ploto dalis. Dabar Dievẽniškių apylinkės yra savotiška vilniškių patarmės sala Lietuvoje. Beveik iš visų pusių ją supa slaviškas plotas. Net pačioje šiaurėje ir šiaurės vakaruose plyti suslavėję Šačininkų ir Vilniaus rajono apylinkės. Todėl Dievẽniškių iškyšulio lietuviai, be gimtosios tarmės, dar moka baltarusių, lenkų, rusų kalbas. Be to, 1920-1939 m. šios apylinkės buvo okupuotos Lenkijos ir priklausė Vilniaus kraštui. Lietuvių kalba iš visuomeninio gyvenimo buvo visą laiką stumiama. Lenkų valdymo laikais apylinkės buvo lenkinamos, o sovietiniais metais - rusinamos.

grįžti į turinį

Savitos Dieveniškių šnektos ypatybės.

Dieveniškių šnekta iki šiol yra išlaikiusi įdomių senoviškų, arba archajiškų, linksnių formų. Štai vyriškosios giminės daiktavardžių vienaskaitos naudininkas turi galūnes –mu arba –o, pvz.: bé.rnu ‘bernui’, žmõ∙gu ‘žmogui’, á.rko. dúoda avižũ∙ ‘arkliui duoda avižų’. Daugiskaitos naudininko formos dažniausiai baigiasi galūne -mu, pvz.: vaik.mu ‘vaikams’, visemu vecmu ‘visiems šventiems’. Moteriškosios giminės V linksniuotės vienaskaitos naudininkas turi senąją galūnę -i, pvz.: dùkteri ‘dukteriai, dukrai’, .ki ‘akiai’.

Šnektoje dar yra išlaikytų senovinių atematinių veiksmažodžių[22] formų, pvz.: namiẽ liẽkci venas ‘namie liekti (= lieka) vienas’, kap ažumiẽk, tai ir miẽk sá.u ‘kaip ažumiẽgt(i) (= užmiega), tai ir miẽgt(i) (= miega) vienas’.

Balsiai ẹ∙, o∙ šnektoje neretai dvibalsinami. Balsis ẹ∙ tariamas kaip ie arba kaip iẹ∙, o balsis o – kaip uo arba uo. Pvz.: tevas ‘tėvas’, diẽkui ‘dėkui’, búobu∙ ‘bobą’, nenuóri ‘nenori’.

Balsiai ie, uo - atvirkščiai, gali būti vienbalsinami. Balsis ie gali būti tariamas kaip i∙ ar i∙e, o balsis uo - kaip u∙ ar u∙o. Pvz.: li∙tùviškai ‘lietuviškai’, si∙no∙jùs ‘sienojus’, ʒi∙e ‘diena’, k∙ek ‘kiek’; dú∙k ‘duok’, nedú∙ot ‘neduotų’.

Kirčiuoti trumpieji balsiai kartais gali būti pailginami, o nekirčiuoti ilgieji - sutrumpinami iki pusilgių balsių. Ilguosius balsius ypač linkstama trumpinti žodžio gale. Čia jiegali sutrumpėti net iki trumpųjų.

Dėl to, kad nekirčiuotus ilguosius balsius linkstama trumpinti, o trumpuosius kirčiuotus - pailginti iki pusilgių, šnektoje atsiranda trejopas balsių ilgumas: ilgieji, trumpieji ir pusilgiai balsiai. Šia ypatybe Dievẽniškių šnekta šiek tiek panaši į šiaurės rytų vilniškius.

Junginiai li, ši, že tariami kietai, t. y. , šы, ža, pvz.: šы.tas ‘šimtas’, žã∙mẹ. ‘žemė’.

grįžti į turinį

Baltarusija: Lazūnų šnekta

Plotas.Laznų šnekta (tarmiškai - Laznai, baltarusiškai - Лаздуны) beveik iki XX a. pabaigos buvo kalbama dabartinėje Baltarùsijoje, Gadino srities Vijõs rajone. Laznai buvo labiausiai į pietryčius nutolusi lietuvių kalbos sala. Ji plytėjo visai netoli nuo Beržuonõs ir Nẽmuno upių santakos. Nuo Vilniaus Laznai yra maždaug už 120 km. Iki Lietuvos sienos apie 40 km.

Šnektos centras buvo Laznų kaimas. Jame prieš pat Antrąjį pasaulinį karą buvo 142 sodybos. XX a. pradžioje apylinkėse lietuviškai kalbančių žmonių gyveno beveik 30 kaimų. Lietuviškiausi jų buvo Bebrnai, Dauronia, Dervagia, Gudeniónys, Jančinai, Mėgnai, Pãsaliai, Salniai, Vadikai.

Šiandien Laznų šnekta jau mirusi, ja kalbančių žmonių nebeliko. Paskutiniai šia šnekta kalbėję gyventojai išmirė XX a. 9 dešimtmetyje.

Vartotos kalbos. Kaip ir kitų vilniškių salų gyventojai, lazniškiai taip pat mokėjo kalbėti keliomis kalbomis. Be gimtosios lietuvių, buvo vartojamos baltarusių, rusų ir lenkų kalbos. Taigi lazūniškiai buvo dvikalbiai ar net trikalbiai. Būta šeimų, kur kalbėta lietuviškai, išlaikyta senoji šnektos sistema. Greta buvo ir tokių, kur beveik lygia greta buvo vartojamos ir lietuvių, ir baltarusių (ar rusų) kalbos. Tačiau daugumoje šeimų ilgainiui įsivyravo baltarusių kalba, kuri smarkai ėmė veikti ir šnektą. Kalbos vartojimas priklausė ir nuo skirtingų kartų: senesnieji tarpusavyje kalbėjosi lietuviškai, o jaunesnioji ir jauniausioji karta – jau baltarusiškai ar rusiškai.

grįžti į turinį

Savitos Laznų šnektos ypatybės.

Laznų šneka turėjo nemažai savitumų. Ji buvo visiškai atskirta nuo pagrindinio lietuvių kalbos ploto. Todėl turėjo nemažai archajiškų, senovinių ypatybių. Tačiau ją veikė ir slavų - baltarusių, lenkų, rusų - kalbos. Dėl jų poveikio šnektoje atsirasdavo ir naujų reiškinių. Laznų apylinkės priklausė Vilniaus kraštui.

Balsiai ẹ∙, o∙, ypač kirčiuoti, šnektoje kartais dvibalsinami, pvz.: sekla ‘sėkla, bega ‘bėga, plonas ‘plonas.

Dvibalsiai ie, uo kartais vienbalsinami, pvz.: gi∙dój ‘giedojo’, š∙nas ‘šienas’, ló∙tas ‘luotas (valtis)’. Šiomis ypatybėmis Laznų šnekta panaši į Dievẽniškių šnektą.

Junginiai li, re, še, že tariami kietai, t. y. , ra, ša, ža, pvz.: l∙ ‘lįsti’, drã∙ba ‘dreba’, šã∙šatas ‘šešetas’, važúoja ‘važiuoja’.

Šnektoje buvo geriausiai išlaikiusi visus keturis postpozicinius vietininkus: inesyvą, iliatyvą, adesyvą ir aliatyvą. Kaip ir kiti vilniškiai jie plačiai vartojo vienaskaitos ir daugiskaitos inesyvo ir iliatyvo formas. Tačiau Laznų šnektoje buvo gyvai vartojamos ir vienaskaitos bei daugiskaitos aliatyvo formos, pvz.: da-α.do. ã.nas ʒievó∙p ‘prieina jis prie Dievo’, anà gr∙šta vi.ró∙p savó∙p ‘ji grįžta pas savo vyrą’, aiù pau.p čertu.p pasklá.u ‘eisiu pas pačius čertus (velnius) pasiklausti. Taip pat buvo vartojamas ir vienaskaitos adesyvas. Jo baigmenys du: -iep ir -ip, pvz.: ʒievep ʒienũ∙ dá.r dåũ.ge ‘dievas turi dar daug dienų’, anà bùvo. bro.lp ‘ji buvo pas brolį’. Daugiskaitos adesyvas buvo jau, galima sakyti, išnykęs. Užfiksuotos tik dvi jo formos, pvz.: rugių žmonėspi pirkau ‘rugių pas žmones pirkau’ ir ká.mp jũ∙s prã∙šẹ.tẹ.s, darbin∙kẹ.mp ‘ko jūs klausėtės, darbininkių?’.

Pagal slavų kalbas iš vardažodžių, einančių nederinamuoju pažyminiu, padaromi derinamieji, pvz.: dziẽvoji bt∙ ‘Dievo bitė’, jũ∙jis arkl∙s ‘jų arklys’, žu∙ũ∙jis påũ.tas ‘žąsies pautas (kiaušinis)’. Šitaip sakė tik vieni lazūniškiai.

Kai kurie veiksmažodžiai turėjo išlaikę atematinių formų, pvz.: α. ‘eina’, miẽk ‘miega’.

grįžti į turinį

Baltarusija: Gervėčių šnekta

Plotas.Gervčiai (baltarusiškai - Gervjaty) ir jų apylinkės yra didžiausia rytų aukštaičių vilniškių patarmės sala Baltarùsijoje, Gadino srities Ãstravo (baltarusiškai - Ostrovec) rajono šiaurės rytų dalyje. Nuo Lietuvos sienos iki Gervčių apylinkių trumpiausias atstumas maždaug 25 km. Nuo Vlniaus iki Gervčių yra apie 70 km. Ši šnekta pavadinta pagal Gervčių miestelį. Kiti didesni apylinkių kaimai, kur dar kalbama lietuviškai yra Móckos, Gėlinai, Grios, Milcjos, Knystùškės, Pẽtrikai, Galčinai.

Vartojamos kalbos.Gervčių apylinkių lietuviai, be gimtosios kalbos, dar moka baltarusių, lenkų ir rusų kalbas. Šios apylinkės taip pat priklausė vadinamajam Vlniaus kraštui. Lenkų valdymo laikais apylinkės buvo lenkinamos. Po Antrojo pasaulinio karo, kada Gervčių apylinkės atiteko Baltarùsijai, vietiniai lietuviai buvo rusinami. Kaip keitėsi lietuvių kalbos vartojimas Gervėčių apylinkėse, matyti 8 žemėlapyje.

grįžti į turinį

Savitos Gervėčių šnektosypatybės

Gervčių, Micinų, Móckų, Galčinų kaimuose priebalsių l, r, s, š, ž junginiai su balsiais e, ẹ∙, i, i∙ šnektoje tariami kietai, t. y. l, r, s, š, ž + a, ɛ∙, ы., ы∙.

Rimdžinų, Pelegrindõs, Grių, Milcjų, Knystùškių, Pẽtrikų, Gėlinų kaimuose sistemingai tariami tik kietieji junginiai su priebalsiu l; ne taip sistemingai - su priebalsiu s, ir tik sporadiškai - su r. Kietieji junginiai su priebalsiais š, ž pasitaiko tik atskiruose žodžiuose.

I linksniuotės vienaskaitos naudininkas turi senąją galūnę -uo, pvz.: mã∙ ʒiedùkuo bùo. ši.tas mẽ.tu. ‘mano diedukui buvo šimtas metų’, labα. baisù beȓõ∙kuo ‘labai baisu berniokui’.

V linksniuotės vienaskaitos naudininkas turi senąją galūnę -ie, pvz.: nã∙kcie ‘nakčiai’, pi.cie ‘pirčiai’.

Gervčių šnektoje taip pat vartojama senoji keturių postpozicinių vietininkų sistema. Tačiau jų formos yra kitokios negu, pavyzdžiui, Laznų šnektoje. Adesyvas ir aliatyvas baigiasi priebalsiu -k (o ne -p), pvz.: *marciñkiek bùvo labα g.rno.s su.o.s ‘pas Marcinkų buvo labai girnos sunkios’, α.s *kalinausó∙k ‘eis pas Kalinauską’. Tai tik Gervčių šnektos ypatybė.

Šnektoje dar yra išlikusių atematinių veiksmažodžio formų, pvz.: liẽkti ‘lieka’, rá.usti ‘rauda’, dem ‘dedi’, miegm ‘miegi’.

Vartojamos tariamosios nuosakos formos su -k, pvz., bũ∙cek ‘būčiau’, prispiñ.cek ‘prisipinčiau’.

grįžti į turinį

ŠIAURĖS RYTŲ VILNIŠKIAI

Skiriamosios šiaurės rytų vilniškių ypatybės

1) Šiaurės rytų vilniškiai turi trijų ilgumų balsių sistemą.

Trijų ilgumų balsių sistemą sudaro ilgieji, trumpieji ir pusilgiai balsiai. Čia balsių ilgumas jau priklauso nuo kirčio. Trumpieji balsiai paprastai būna tik nekirčiuoti, pvz.: visùs ‘visus’, tuȓù ‘turiu’. Ilgieji balsiai paprastai būna tik kirčiuoti, pvz.: g∙vas ‘gyvas’, grú∙das ‘grūdas’.

Pusilgiai balsiai atsiranda dėl dviejų priežasčių: a) dėl to, kad iki pusilgių ilginami trumpieji kirčiuoti balsiai, pvz.: v.sas ‘visas’, t.ri ‘turi’; b) taip pat dėl to, kad taip pat iki pusilgių trumpinami nekirčiuoti ilgieji balsiai, pvz.: gi.vα.s ‘gyvais’, gru.dα.s ‘grūdais’. Tokią sistemą turi šiaurės rytų vilniškiai.

2) Balsiai ẹ∙, ɔ∙ kirčiuoti būna ilgi, pvz.: b∙ga ‘bėga’, br∙li. ‘brolį’. Nekirčiuoti jie ne tik sutrumpėja iki pusilgių, bet ir virsta balsiais e., a., pvz.: be.∙ja ‘bėgioja’, bra..kas ‘broliukas’.

Plotas. Šiaurės rytų vilniškiams priklauso beveik visas Ignalnos rajonas, taip pat šiaurinė (Švenčionlių, Reškutnų, Katanėnų apylinkės), ir pati rytinė (Adùtiškio, Svrkų apylinkės) Švenčioni rajono dalis.

grįžti į turinį

Bendrosios šiaurės rytų vilniškių kalbos ypatybės

grįžti į turinį

Kirtis ir priegaidė

Kirčio šiaurės rytų vilniškiai neatitraukia. Priegaidės yra dvi: tvirtapradė ir tvirtagalė. Jos gana aiškiai tariamos visame plote. Gerai skiriamos ne tik dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių, bet ir ilgųjų balsių priegaidės. Kirčiuoti pusilgiai balsiai, kuriuos vartoja šiaurės rytų vilniškiai, transkripcijoje žymimi vadinamosios „vidurinės priegaidės“ ženklu, pvz.: k.sa ‘kasa’, n.ša ‘neša’, v.sas ‘visas’, l.pa ‘lupa’.

grįžti į turinį

Balsiai ir dvigarsiai

Trumpieji balsiai, a, e, i, u kirčiuotoje pozicijoje pailgėja iki pusilgių, pvz.: k.sα ‘kasa’, st.tu. ‘statų’, m.žu. ‘mažą’, n.šα ‘neša’, k.palu. ‘kepalą’, t.pα ‘tepa’.

Žodžio pradžioje tariamas tik balsis a ir dvibalsis ai, o ne e ir ei, pvz.: ažer ‘ežere’, ašer∙s ‘ešerys’, ainù ‘einu’, ailè ‘eilė’.

Balsis o. Čia reikia skirti kirčiuotą ir nekirčiuotą poziciją. Atskirose ploto vietose kirčiuotoje pozicijoje vartojami tokie balsiai: a∙, å∙, ɔ∙, , pvz.: brá∙li.s, brǻ∙li.s, br∙li.s, brúɔ∙li.s ‘brolis’. Nekirčiuotoje pozicijoje vartojami balsiai yra a., å., ɔ., pvz.: s.ka., s.kå., s.kɔ..

Senovinis nesusiaurėjęs kirčiuotas balsis a∙ geriausiai išlaikytas Mielagnų apylinkėse ir Adùtiškyje. Čia tariama brá∙li.s ‘brolis’, stá∙vi ‘stovi’, bet greta pavartojami ir susiaurėję balsisi å∙, ɔ∙, pvz.: brǻ∙lis, br∙lis ‘brolis’, stǻ∙vi, st∙vi ‘stovi’.

Svrkų apylinkėse kirčiuotoje pozicijoje nėra balsių a∙, å∙, ɔ∙. Čia vartojamas balsis , tariama, pvz., brúɔlis ‘brolis’, stúɔvi ‘stovi’. Beje, taip kartais tariama ir Adùtiškyje.

Kitame plote nekirčiuotoje pozicijoje gali būti vartojami visi trys variantai, t. y. a., å., ɔ..

Įsidėmėkite! Balsio o tarimas įvairuoja ne tik skirtingose šiaurės rytų vilniškių ploto vietose, bet neretai ir to paties žmogaus kalboje. Tai rodo, kad balsio artikuliacija kinta ir dabar, o kitimai dar nepasibaigę.

Balsis ie. Atsižvelgiant į šio balsio tarimą šiaurės rytų vilniškius galima skirti į dvi dalis. Vienoje balsis ie ir kirčiuotas, ir nekirčiuotas gali būti po priebalsių č, d, g, k, n, š, t, ž, pvz.: čiẽsαs ‘čėsas (laikas)’, pavaȓdiẽ ‘pavardė’, suvá.giem ‘suvalgėme’, ažma.keja.m ‘užmokėjome’, varškiẽs ‘varškės’, nierà ‘nėra’, aciplέ∙šiem ‘atsiplėšėme’, palú∙šie ‘Palūšėje’, ac.nešiem ‘atsinešėme’, tevαs ‘tėvas’, tiev.lei ‘tėveliai’, past.tie ‘pastatė’, detie ‘dėstė’, aže ‘užėjo’, sumaže ‘sumažėjo’. Taip tariama Palšės, Vdiškių, Ceikini, Reškutnų, Kretuon, Katanėnų, Švenčionlių, šiaurinėse Švenčioni apylinkėse, taip pat vakarinėje Mielagnų ir Daugėlškio apylinkių dalyje.

Kitame plote - Kačérgiškės, Šiūlnų, Mažnų, Rimšs, Tverẽčiaus, Dysnõs, Vosinų, taip pat rytinėse Daugėlškio ir Mielagnų apylinkėse po priebalsių č, g, k, š, ž kirčiuotoje pozicijoje tariamas balsis ẹ∙, o nekirčiuotoje pozicijoje - e. arba ẹ., pvz.: č∙sαs ‘čėsas (laikas)’, suvá.giem ‘suvalgėme’, varšk∙s ‘varškės’, ažma.k∙ja.m ‘užmokėjome’, aciplέ∙še.m, aciplέ∙šẹ.m ‘atsiplėšėme’, *palú∙še., *palú∙šẹ. ‘Palūšėje’, až∙ ‘užėjo’, sumaž∙ ‘sumažėjo’.

Po priebalsių d, t, n šiose apylinkėse tariamas suužpakalėjęs balsis ɛ, pvz.: d∙dɛ. ‘dėdė’, pavard∙ ‘pavardė’, pašá.udɛ. ‘pašaudė’, tέ∙vαs ‘tėvas’, past.tɛ. ‘pastatė’, išpirkinέ∙ja ‘išpirkinėja’. Priebalsiai d, t, n prieš balsį ẹ∙ čia tariami neminkšti, todėl pasikeičia ir balsio tarimas - jis suužpakalėja. Ši ypatybė greičiausiai yra labai sena.

Trumpieji kirčiuoti i, u. Kaip jau minėta, šiaurės rytų vilniškiams būdinga trijų ilgumų sistema. Todėl balsiai a, e, i, u kirčiuotoje pozicijoje ilginami iki pusilgių (plg. p. ). Tačiau Tverẽčiaus, Dysnõs, Vosinų, Adùtiškio ir iš dalies Mielagnų apylinkėse greta pusilgių balsių kartais vartojami ir trumpieji i, u, pvz.: m.rɛ. / mrɛ. ‘mirė’, p.sɛ. / pùsɛ. ‘pusė’, žebr.jɔ.m / žebrùjɔ.m ‘žebrujome (elgetavome)’, p.sɛ. / pùsɛ. ‘pusė’.

Junginiai le, re, se, , , . Didžiojoje ploto dalyje kirčiuotoje pozicijoje vartojami junginiai lɛ∙, rɛ∙, sɛ∙, o nekirčiuotoje pozicijoje gali būti balsis a. arba ɛ., pvz.: plέ∙št, pla.š.kαs / plɛ.š.kas ‘plėšti, plėšikas’, r∙ks, ra.åũ. / rɛ.åũ.‘rėks, rėkiau’, sέ∙sk, sa.d∙k / sɛ.d∙k ‘sėsk, sėdėk’

Išsiskiria Mielagnų ir Adùtiškio apylinkės. Čia greta junginių lɛ∙, rɛ∙, sɛ∙ kirčiuotoje pozicijoje dar vartojami junginiai la∙, ra∙, sa∙, pvz.: plá∙št ‘plėšti’, rã∙k ‘rėkti’, sá∙ ‘sėsk’.

Vienodi visame plote tik nekirčiuoti junginiai la, ra, sa (< *le, *re, *se), pvz.: l.dαs ‘ledas’, r.tαs ‘retas’, s.nαs ‘senas’.

grįžti į turinį

Priebalsiai

Šiaurės rytų vilniškiams būdingas dzūkavimas (plg. p. ). Tačiau dzūkuoja jie ne visi vienodai.

Pietrytinėje dalyje - Tverẽčiaus, Mielagnų, Adùtiškio, Ceikini, taip pat pietinėse Palšės apylinkėse (pvz., Žydẽliai, Zablãtiškė, Didžiãsalis) dzūkuojama pagal abi dzūkavimo ypatybes, pvz.: sveũ∙ ‘svečių’, kiù ‘kenčiu’, gaiũ∙ ‘gaidžių’, drauù ‘draudžiu’, bú∙ ‘būčiau’, pi.ci. ‘pirtį’, suc.nus ‘sutinus’, uñ.ʒie ‘šiandien’, vaʒ.na. ‘vadino’, ʒiẽdai ‘diedai’, kic ‘kiti’, gaʒ.si ‘gadinsi’, cek ‘tiek’, vie‿m.tu. ‘dvejų metų’.

Kitoje ploto dalyje - Vdiškių, Daugėlškio, Rimšs, taip pat šiaurinėse Palšės apylinkėse dzūkuojama tik pagal pirmąją ypatybę, pvz.: sveũ∙ ‘svečių’, kiù ‘kenčiu’, gaiũ∙ ‘gaidžių’, drauù ‘draudžiu’.

Kačérgiškės, Šiūlnų, Mažnų, Rimšs, Tverẽčiaus, Dysnõs, Vosinų, taip pat rytinėse Daugėlškio ir Mielagnų apylinkėse prieš balsius i, e, ė tariami neminkšti priebalsiai d, n, s, š, t, pvz.: d.dɛli.s ‘didelis’, g.minɛs ‘giminės’, bå.b.tɛi ‘bobutei’, dukt∙ ‘duktė’, r.dɛnы. ‘rudenį’, nɛtɛk∙ ‘netekėjo’, vaid.nыmi ‘vaidinime’, sudέ∙tα ‘sudėta’, su‿tέ∙vu ‘su tėvu’.

grįžti į turinį

Morfologija

Vartojami du iš keturių postpozicinių vietininkų - inesyvas ir iliatyvas. Daugiskaitos inesyvas yra išlaikęs labai seną, iš indoeuropiečių prokalbės paveldėtą galūnę -su, pvz.: miškuɔsù ‘miškuose’, šakɔ∙sù ‘šakose’, akisù ‘akyse’, dunti∙sù ‘dantyse’.

V linksniuotės daiktavardžių vienaskaitos kilmininko ir daugiskaitos vardininko galūnė yra -es, pvz.: akmenès ‘akmens’, šunès ‘šuns’, ∙kmenes ‘akmenys’, šùnes ‘šunys’. Tai senovinė šio linksniuotės galūnė.

Didžiojoje ploto dalyje vyriškosios giminės daiktavardžių (I linksniuotės) ir būdvardžių (II linksniuotės) vienaskaitos vardininko galūnė yra -i∙s. Nekirčiuota ji yra sutrumpėjusi iki pusilgės -i.s, pvz.: br∙li.s ‘brolys’, pẹ.li.s ‘peilys’, d.deli.s ‘didelys’. Galūnė -is vartojama apie Mielagnus, Tverẽčių, Adùtiškį.

Rytinėje pusėje, Tverečiaus, Adutiškio, Svirkų apylinkėse su daiktavardžių nederinamos dalyvių giminės ir skaičiaus formos, pvz.: ja∙‿sαsu b.a. và per‿mùs atatekeji. ‘jo sesuo buvo va pas mus atitekėjusi’, anyta prie itu. berniokų viena bu.vis ‘anyta prie šitų berniokų viena buvusi’.

Vietoj įvardžių vardininko formų jis, ji, jie, jos vartojamos formos anas, ana, anys (anies), anos. Kiti linksniai turi įvardžių jis, ji, jie, jos formas, pvz.: jo, jos, , , juos.

Vartojamos senoviškos įvardžio įvardžio kataràs ‘kataras (katras)’ ir skaitvardžio uñ.taras ‘antaras (antras) formos. Įvardis .tas ‘itas (šitas)’ vartojamas pietrytinėje ploto dalyje. Pietvakarinėje dalyje yra įvardis š.tas ‘šitas’.

Vartojamos dvejopos liepiamosios nuosakos formos. Vienos jų yra su -k, kaip ir bendrinėje kalboje, pvz.: n.šk ‘nešk’, raš∙k ‘rašyk’, mi∙l∙k ‘mylėk’. Kitos formos yra be -k, pvz.: nè ‘nešk’, r.šai ‘rašyk’, mi.l∙ ‘mylėk’.

Tiesioginės nuosakos būtojo kartinio laiko veiksmažodžio formos gali būti vartojamos ir ilgosios, ir trumpesnės, pvz.: veó∙ / veó∙jo. ‘vežiojo, turέ∙u / turέ∙jau ‘turėjau’, neó∙ / neó∙jo. ‘nešiojo’, prad∙ / prad∙jo. ‘pradėjo’.

Vartojami priešdėliai raz-, da-, pvz.: rasiski.s žam∙lɛ. ‘prasiskirs žemelė’, vi.vi. rasikló∙jo. ‘virvę pasiklojo’, mès rabe.∙jɔ.m ‘mes išsibėgiojom’, dalá.ukcie ‘sulaukti’, dasiẽke ‘pasiekia’.

Šiaurės rytų vilniškiams būdinga priesaga –yčia, su kuria padaromos moterų pavardės, pvz. Raginyčia (: Raginis), Žvirblyčia (: Žvirblis) ‘Raginytė, Žvirblytė’.

Vyrų pavardės daromos su priesaga -’okas, pvz., Alekniokas (: Alekna), Martinkėniokas (: Martinkėnas).

grįžti į turinį

Sintaksė

Gyvai vartojamos konstrukcijos vns. vardininkas + neveik. rūšies dalyvis, pvz.: v.sαs låũ.kαs až.mtα ‘visas laukas užimtas’, bú∙dava. r.štαi gražé.usi išá.ustα ‘būdavo raštai gražiausi išausti’.

Prielinksnis prie vartojamas su naudininko linksniu, pvz.:ir‿vα‿cè rie‿.žeru() já. ž.me.z d.ve. ‘ir va čia prie ežero jam žemės davė’, biednα labα gi.v.na. rie‿*lé.ŋkijαi ‘neturtingai labai gyveno prie Lenkijos’.

Prielinksnis in su galininku arba kilmininku vartojamas vietai reikšti. Bendrinėje kalboje tais atvejais vartojami prielinksniai pas ir ant, pvz.: tαi‿tadù nuvejå in‿mɔ.m∙s t.tu. ‘tai tada aš nuėjau pas mamos tetą’, n.kit ká.ȓkit in‿tva.r∙s, ga‿vit.la.s išla∙s ‘neškite, karkite ant tvoros, gal vištelės išlesios’.

Reikiamybei nusakyti vartojama konstrukcija rα.kie b.å. ‘reikėjo buvo’, pvz.: .ta.ki sienǻ∙jai rα.kie b.å. nešioc ‘šitokie sienojai reikėjo nešioti’, a.‿vaikα‿gi rα.kie b.a. dab∙c ‘o vaikus gi reikėjo prižiūrėti’.

grįžti į turinį

Leksika

Šiaurės rytų vilniškiai taip pat turi žodžių, kurie nevartojami nei bendrinėje kalboje, nei kitose patarmėse. Štai krutėti jiems reiškia dirbti. Kartais reikšme dirbti pavartojamas ir veiksmažodis vei.kc ‘veikti’. Pasilinksminti vilniškiai eidavo į kuûki,nie, kuûki.nie ‘kuokynę’, kur švirkšdavo armonika arba cimbolais. O vaidinimų vaidinti rinkdavosi į vakara.lis ‘vakarėlis’. Tie vakarėliai būdavo atšlaimuose (kiemuose) stovinčiuose kluonuose.

Malkas kerta ir grybauja šiaurės rytų vilniškiai gi.roj arba pu.ščiaj (šis žodis atėjęs iš slavų kalbų).

Dar vartojami senieji giminystės pavadinimai: ʒeveri.s ‘dieveris, vyro brolis’, m∙ša ‘vyro sesuo’, š.šurαs ‘vyro tėvas’. Taip pat iš slavų kalbų paskolinti sv∙tai ‘žmonos ar vyro tėvai’, šv∙geris, švagerkà ‘svainis, svainė’.

Ir šiaurės rytų vilniškių kalboje yra nemažai skolinių iš slavų kalbų. Pvz.: paåun∙kαs paùjα paùjα ažblũ∙ʒijå. mik ǁ ažblũ∙ʒija. ǁ nu‿niẽkaip neg.li išẹ. iž‿mška. ‘medžiotojas medžiojo medžiojo, paklydo miške. Paklydo. Na niekaip negali išeiti iš miško’, daba padab∙ jåun.mαs labα. mark.nei gi.v.nα ká.imi. ‘dabar pažiūrėk jaunimas labai liūdnai gyvena kaime’, ciktα šåũ.us krá.uus ir‿ká.vis ‘tik batsiuvys, siuvėjas ir kalvis’, ci∙le. ci∙le. duɔtè ǀ jåun∙ neve.ke ‘svogūno, svogūno duokite, jaunoji neverkia’, š arm∙tɔ.s g.lzå.s ǀ anà‿gi. miẽdinie ǀ tαi‿pazdaȓå puɔd.ku. acigé.ȓ ‘iš patrankos gilzės, jinai gi varinė, tai pasidariau puoduką atsigerti’, gá. turέ∙ gniẽvu. kå.. ‘gal turėjo pyktį kokį’. Čia taip pat priskaičiuojama apie tūkstantį gyvai vartojamų slavizmų.

grįžti į turinį

ŠIAURĖS RYTŲ VILNIŠKIŲ BALSIŲ KIEKYBĖS IR KOKYBĖS SANTYKIS

Šiaurės rytų vilniškių balsių kiekybiniai santykiai gana sudėtingi. Balsių kiekybė (ilgumas ir trumpumas) visų pirma priklauso nuo kirčiuotos ir nekirčiuotos pozicijos, o kai kuriais atvejais ir nuo balsio pozicijos žodyje. Be to, kiekybė yra susijusi ir su kokybe. Svarbiausi balsių kiekybės ir kokybės santykiai matyti kirčiuotuose ir nekirčiuotuose skiemenyse (tiksliau tariant, alomorfuose), kur vyksta tam tikros kaitos. Visame šiaurės rytų vilniškių plote yra keli kaitos modeliai. Jie priklauso nuo atskirų arealų vokalizmo.

1) Dažniausia ir įvairiausia yra vidutinio ir žemutinio pakilimo balsių kaita. Šie balsiai visame plote vartojami nevienodai (apie skirtumus žr. toliau). Vienur dar neblogai išlaikyti nesusiaurėjęs ilgasis e∙ ir nesusiaurėjęs, nelabializuotas ilgasis a∙, kitur jau vartojami siauresnis ilgasis balsis ẹ∙ ir labializuoti, siauresni ilgieji balsiai å∙, ɔ∙. Kaitos modelis yra toks:

a) Tame areale, kur kirčiuotoje pozicijoje yra nesiauras e∙ ir nesiauras, nelabializuotas a∙, tarp kirčiuotos ir nekirčiuotos pozicijos vyksta kiekybinė kaita: e∙ ® e., a∙ ® a., pvz.: t∙vas ‘tėvas’ ® te.v.li.s ‘tėvelis’, p∙das ‘pėdas’ ® pe.dα. ‘pėdai’; brá∙li. ‘brolį’ ® bra..ku. ‘broliuką’, pã∙nαs ‘ponas’ ® pa.navá∙jα ‘ponauja’.

b) Tame areale, kur kirčiuotoje pozicijoje esti siauras ẹ∙ ir labializuotas å∙ ar ɔ∙, tarp kirčiuotos ir nekirčiuotos pozicijos vyksta mišri (kokybinė ir kiekybinė) kaita: ẹ∙ ® e., å∙, ɔ∙ ® a., pvz.: brǻ∙li., br∙li. ‘brolį’ ® bra..ku. ‘broliuką’, p∙nαs, p∙nαs ‘ponas’ ® pa.nav∙jα ‘ponauja’.

c) Tačiau neretai mišrią kaitą jau linkstama naikinti. Tada ir nekirčiuotoje pozicijoje imami vartoti siauresnis ẹ. ir labializuotas å. arba ɔ., kurie, sprendžiant iš klausos, yra kiek mažiau įtempti ir trumpesni už ilguosius kirčiuotus ẹ∙, å∙, ɔ∙. Taip mišrią kaitą ima keisti kokybinė kaita, pvz.: brǻ∙li., br∙li. ‘brolį’ ® brå..ku., brɔ..ku. ‘broliuką’, p∙nαs, p∙nαs ‘ponas’ ® på.nav∙jα, pɔ.nav∙jα ‘ponauja’.

2) Aukštutinio pakilimo balsiai dalyvauja tik kiekybinėje kaitoje, pvz.: v∙rαs ‘vyras’ ® vi.ȓ∙kαs ‘vyriokas’, dú∙mαs ‘dūmas’ ® du.m.li.s ‘dūmelis’.

3) Kintamojo pakilimo balsinės fonemos ie, uɔ taip pat dalyvauja tik kiekybinėje kaitoje. Nekirčiuotos pozicijos balsiai ie, uɔ, sprendžiant iš klausos, yra ne tokie įtempti ir trumpesni už kirčiuotus, pvz.: se∙nαs ‘sienas’ ® sie.nelàs ‘sieneles’, púɔ∙dus ‘puodus’ ® puɔ.deùs ‘puodelius’.

Visų balsių kiekybinės ir kokybinės kaitos mechanizmas apibendrintas lentelėje[23].

1 lentelė. Balsių kiekybinės ir kokybinės kaitos mechanizmas

grįžti į turinį

ŠIAURĖS RYTŲ VILNIŠKIŲ DIFERENCIACIJA

Lietuvių dialektologijoje papiltusi nuomonė, kad vilniškiams būdingas itin didelis tarminis susiskaidymas, arba tarminė diferenciacija. Tuo norima pasakyti, kad patarmėje gausu šnektų, be to, ta gausa kartais nusakoma formuluotėmis „atskira parapija – atskira šnekta“ ar net „atskiras kaimas – atskira šnekta“ (plg. Urbanavičienė 2000, 123–126). Kalbant apie vilniškių diferenciaciją dažniausiai galvoje turimas šiaurės rytų vilniškių plotas.

Savaime suprantama, kad kiekviena patarmė yra susiskaidžiusi į šnektas, tik ne visų patarmių diferenciacija vienoda[24]. Šnektų skirtumai dažniausiai nustatomi remiantis vokalizmo ypatybėmis. Tačiau tiriant patarmių diferenciaciją, jų susiskirstymą į atskiras šnektas, taip pat norint išvardyti tų šnektų skiriamąsias ypatybes ir aiškai nubrėžti ribas, didžiausią dėmesį reikėtų skirti ne atskiroms ir izoliuotoms fonetinėms ypatybėms, bet fonologiniams garsų santykiams. Taigi reikia žiūrėti, kokią vietą garsai užima sistemoje ir kaip yra vienas su kitu susiję. Jeigu žvelgsime į atskiras vilniškių ploto vietas ir nagrinėsime atskiras, izoliuotas fonetines ypatybes, iš tikrųjų gali susidaryti įspūdis, kad plotas yra smarkiai susiskaidęs ir kiekvienoje parapijoje ar net kaime kalbama vis kitaip. Pavyzdžiui, rytų baltų balsiai *a∙ir *e∙ (kirčiuotoje pozicijoje, kaip minėta, dabar jie daug kur virtę ɔ, ẹ∙, o nekirčiuotoje sutrumpėję iki pusilgių a., e.) šiaurės rytų vilniškių plote tariami tikrai nevienodai[25]. Štai žodžiai brólis, tEvas, sãko, sãkE atskirose vilniškių ploto vietose bus tariami brá∙li.s, brǻ∙li.s, br∙li.s, brúɔ∙li.s ‘brolis’, té∙vαs, t∙vαs, te∙vαs, ‘tėvas’, s.ka., s.kå., s.kɔ., s.ke., s.kẹ., s.kie ‘sakė’; taigi rytų baltų *a∙ir *e∙ kirčiuotoje pozicijoje atliepia balsiai a∙, å∙, ɔ∙, uɔ∙, e∙, ẹ∙, ie∙, o nekirčiuotoje pozicijoje – balsiai a., å., ɔ., e., ẹ., ie..

Panašiai yra ir su kitomis ryškesnėmis vokalizmo ir konsonantizmo ypatybėmis. Pavyzdžiui, patarmėje nevienodai dzūkuojama. Vienur dzūkuojama tik pagal pirmąją dzūkavimo ypatybę, t. y. tariami priebalsiai c, dz prieš užpakalinės eilės vokalizmą, pvz.: gaiùs ‘gaidžius’, åũ.ksmαs ‘džiaugsmas’, kitur – jau pagal abi dzūkavimo ypatybes, t. y. tariama c, dz prieš užpakalinės eilės vokalizmą ir c, dz, cv, dzv prieš priešakinį i tipo vokalizmą, pvz.: c.ltαs ‘tiltas’, ʒ.deli.s ‘didelis’, kevi.tαs ‘ketvirtas’, v∙likα ‘dvylika’.

Vadinamasis „priebalsių kietinimas”, t. y. junginiai *le∙, *le, *re∙, *re, *se∙, *se visame plote taip pat nevienodi. Jie gali būti tariami la∙, ra∙, sa∙, lɛ∙, rɛ∙, sɛ∙ kirčiuotoje pozicijoje, pvz.: lã∙kie, l∙kie ‘lėkė’, rã∙ke, r∙ke ‘rėkia’, sá∙ʒi, sέ∙ʒi sέ∙di ‘sėdi’ ir la., ra., sa., lɛ., rɛ., sɛ. nekirčiuotoje pozicijoje, pvz.: la.å, lɛ.åũ. ‘lėkiau’, ra.åũ., r.åũ. ‘rėkiau’, sa.d∙jåu, sɛ.d∙jåu ‘sėdėjau’.

Jeigu į visą šiaurės rytų vilniškių plotą ir į svarbiausias ypatybes žvelgiame sistemiškai ir analizei taikome ne tik fonetinius, bet ir fonologinius kriterijus, tada šių vilniškių diferenciacijos vaizdas ima šiek tiek keistis. Tą rodo trumpa vokalizmo sistemos apžvalga.

I. Visoje šiaurės rytų vilniškių balsių sistemoje stabiliausi yra aukštutinio pakilimo balsiai i, u. Jiems, kaip jau minėta, būdingos tik kiekybinės opozicijos, galimos ir kirčiuotoje, ir nekirčiuotoje pozicijoje. Atsižvelgiant į tai, kaip šiaurės rytų vilniškiai vartoja aukštutinio pakilimo kirčiuotus balsius, jų plotą galima dalyti į du arealus.

1) Pirmajame areale kirčiuoti balsiai i, u gali būti trejopos kiekybės: ilgieji, pusilgiai ir trumpieji. Dažniausiai vartojami pusilgiai balsiai, jie būna ir kirčiuotose, ir nekirčiuotose žodžio pozicijose (t. y. jų distribucija[26] yra laisviausia ir plačiausia). Pvz.: v.sαs ‘visas’, g.mus ‘gimusi’, s.vis ‘suvisai’, .bagus ‘ubagus (elgetas)’, r.deni. ‘rudenį’, m∙nasi. ‘mėnesį’, br∙u. ‘brolių’, man∙s ‘manęs’.

Trumpieji ir ilgieji balsiai vartojami jau ne visose įmanomose, bet tik tam tikrose pozicijose (t. y. jų distribucija poziciškai ribota).

Trumpieji balsiai visose žodžio pozicijose gali būti vartojami tik nekirčiuoti, o kirčiuoti būna tik žodžio gale ir vienskiemeniuose žodžiuose, pvz.: maž ‘maži’, aštuɔn aštuoni’, vis ‘visi’, raù ‘regiu’, tadù ‘tada’, kevirtù ‘ketvirtu’; kàs, nèš, rs, bùs. Ne žodžio gale trumpieji balsiai bus tik tam tikrose formose[27]:

a) liepiamosios nuosakos antrojo asmens, pvz.: sur’ ‘surišk’;

b) tariamosios nuosakos, pvz.: lkce ‘likčiau’,lùce ‘lupčiau’;

c) veikiamosios rūšies būtojo k. laiko vyr. g. dalyvių, pvz.: ru.s‘rišiąs’, lùpu.s‘lupsiąs’;

d) sangrąžinių veiksmažodžių būsimojo laiko trečiojo asmens, pvz.: skùsis, ršis.

Ilgieji balsiai būna tik kirčiuoti ir tik negaliniuose skiemenyse, pvz.: v∙rαs ‘vyras’, g∙vαs ‘gyvas’, dú∙mai ‘dūmai’, krú∙mαs ‘krūmas’. Uždarose ir atvirose galūnėse kirčiuoti ilgieji balsiai yra linkę kaitaliotis su pusilgiais, pvz.: r∙s / r.s ‘trys’, arkl∙s / arkl.s ‘arklys’, vaikũ∙ / vaik. ‘vaikų’, pinigũ∙ / pinig. ‘pinigų’, o nekirčiuoti galimi tik vienoje pozicijoje – prieš trumpą kirčiuotą galūnę, pvz.: sati∙n ‘septyni’, gi∙và ‘gyva’, ma.ki∙klà ‘mokykla’, dru∙t ‘drūti (stiprūs)’, su∙nùs ‘sūnūs’, sugru∙t ‘sugrūsti’.

Taigi pirmajame areale vartojami trijų ilgumų kirčiuoti balsiai: ilgieji, trumpieji ir pusilgiai.

2) Antrajame areale aukštutinio pakilimo kirčiuoti balsiai pasiskirsto kiek kitaip. Ilgųjų balsių padėtis yra tokia pati kaip ir pirmajame. Jie būna kirčiuotuose skiemenyse ir prieš trumpą kirčiuotą galūnę. Trumpųjų balsių distribucija čia yra platesnė, t. y. jie užima daugiau pozicijų. Kaip ir pirmajame areale, šie balsiai būna žodžio gale, vienskiemeniuose žodžiuose ir jau minėtose morfologiškai žymėtose formose. Bet didžiausias skirtumas matyti negaliniuose kirčiuotuose skiemenyse. Čia trumpieji balsiai pasitaiko tose pačiose pozicijose, kur pirmajame areale būna pusilgiai balsiai ., .. Kitaip tariant, trumpieji balsiai jau nėra griežtai morfologiškai riboti, pvz.: mrɛ. ‘mirė’, gmẹ. ‘gimė’, pùsɛ. ‘pusė’, žebrùjɔ.m ‘žebrujome (elgetavome)’, bet d.delɛ. ‘didelė’, v.sɔ. b.vå. ‘visko buvo’, p.sɛ. ‘pusė’, liet.vju. ‘lietuvių’, b.va. ‘buvo’ ir pan.

Svarbiausia yra tai, kad trumpieji balsiai negaliniuose skiemenyse vartojami pramaišiui su pusilgiais. Atrodo, kad toji kaita visiškai nepriklauso nei nuo fonetinės, nei nuo morfologinės pozicijos, taigi yra laisva ir nemotyvuota. Dėl to sunku nustatyti kokius nors trumpųjų ir pusilgių balsių pasiskirstymo toje pačioje pozicijoje dėsningumus. Fonologijos atžvilgiu trumpieji ir pusilgiai balsiai čia elgiasi ne kaip poziciniai variantai (arba alofonai, garsai, visiškai priklausomi nuo pozicijos), o kaip fakultatyviniai (arba galintys laisvai kaitaliotis) variantai (dėl fonologinių terminų ir interpretacijų žr. Girdenis 2003).

Antrajame areale vartojami kirčiuoti ilgieji ir neilgieji (pusilgiai arba trumpieji) balsiai.

Nefonologiškai kalbant, pirmajame areale kirčiuotoje pozicijoje iki pusilgių ilginami etimologiniai trumpieji i, u, antrajame areale trumpieji balsiai kartais esti trumpi, kartais ilgėja iki pusilgių.

Abiejų arealų ribas kol kas galima nusakyti tik apytiksliai. Antrasis („mišrusis”) arealas plyti trikampyje, į kurį patenka Tverečiaus, Dysnos, Vosiūnų, Adutiškio ir iš dalies Mielagėnų apylinkės. Kitame šiaurės rytų vilniškių plote yra trijų ilgumų sistema.

Nekirčiuotoje pozicijoje kiekybinių skirtumų nėra. Visame plote balsiai i, u yra pusilgiaiarba trumpi.

Taigi skirtinga aukštutinio pakilimo balsių distribucija šiaurės rytų vilniškius dalija į du arealus pagal kirčiuotos pozicijos neilgųjų balsių i, u vartojimą.

II. Kaip jau minėta, balsiai ie, uɔ nekirčiuotoje pozicijoje pagal lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją yra bene svarbiausias vilniškių skiriamasis požymis. Šiuos kintamojo pakilimo balsius ir kirčiuotoje, ir nekirčiuotoje pozicijoje turi visas šiaurės rytų vilniškių plotas. Nekirčiuotoje pozicijoje, regis, nėra jokių didelių šių balsių kiekybinių ar kokybinių svyravimų. Nevienoda tik balsio ie distribucija kirčiuotoje pozicijoje.

1) Viename areale balsis ie ir kirčiuotas, ir nekirčiuotas gali būti po priebalsių č, d, g, k, n, š, t, ž, pvz.: nierà ‘nėra’, tevαs ‘tėvas’, past.tie ‘pastatė’, pavaȓdiẽ ‘pavardė’, ažma.keja.m ‘užmokėjome’, aciplέ∙šiem ‘atsiplėšėme’, palú∙šie ‘Palūšėje’, aže ‘užėjo’, sumaže ‘sumažėjo’, detie ‘dėstė’, varškiẽs ‘varškės’, čiẽsαs ‘čėsas (laikas)’, tiev.lei ‘tėveliai’, ac.nešiem ‘atsinešėme’, suvá.giem ‘suvalgėme’. Tai Palūšės, Ceikinių, Vidiškių, Reškutėnų, Kretuonų, Kaltanėnų parapijos, taip pat Mielagėnų ir Daugėliškio parapijų dalis.

2) Kitame areale po minėtų priebalsių ie nepasitaiko, čia vartojamas balsis ẹ∙, ɛ∙ (kirčiuotas) ar e., ẹ., ɛ. (nekirčiuotas), pvz.: v.že. ‘vežė’, atplέ∙šẹ. ‘atplėšė’, išpirkin∙jå. ‘išpirkinėjo’, p.vaȓde.s ‘pavardės’, až‿m.na. t∙va. itek∙jus ‘už mano tėvo ištekėjus’, k∙la. ‘kėlė’, pašá.udɛ. ‘pašaudė’, pas.ke. ‘pasakė’, pavard∙ ‘pavardė’, past.tɛ. ‘pastatė’, at.lɛ.kẹ. ‘atlėkė’ ir pan. Ši ypatybė būdinga Dūkšto, Kazitiškio, Kačergiškės, Šiūlėnų, Mažėnų, Rimšės, Tverečiaus, Dysnos, Vosiūnų, taip pat iš dalies Daugėliškio parapijoms ir apylinkėms.

Kintamojo pakilimo balsių distribucija šiaurės rytų vilniškių plotą taip pat dalija į du arealus, priklausomai nuo to, ar balsis ie būna po priebalsių č, d, g, k, n, š, t, ž, ar ne.

III. Jau buvo kalbėta apie žemutinio ir vidutinio pakilimo balsių įvairavimą, taip pat kirčiuotos ir nekirčiuotos pozicijos kaitas. Dabar kiek išsamiau aptariami šių balsių distribucijos bendrumai ir skirtumai.

1) Pirmasis ir neginčijamas viso ploto bendrumas yra kirčiuoti žemutinio pakilimo balsiai e, a. Jie visur yra pusilgiai, net ir ten, kur kaitaliojasi kirčiuoti trumpieji ir pusilgiai balsiai (Tverečiaus–Dysnos–Vosiūnų–Adutiškio ir iš dalies Mielagėnų arealas). Kitaip tariant, kirčiuoti žemutinio pakilimo balsiai ., . yra visiškai vienodos kiekybės ir kokybės visame plote. Pvz.: žodžiai k.sα ‘kasa’, st.tu. ‘statų’, m.žu. ‘mažą’, n.šα ‘neša’, k.palu. ‘kepalą’, t.pα ‘tepa’ visame plote bus tariami vienodai. Galima tik pridurti, kad kirčiuoti e, a gali būti ir trumpi, tačiau jų distribucija iš esmės sutampa su balsių i, u distribucija, apie kurią jau buvo kalbėta anksčiau. Trumpieji kirčiuoti e, a būna tose pačiose pozicijose kaip ir i, u – žodžio gale, vienskiemeniuose žodžiuose ir morfologiškai ribotose (a, b, c, d) formose.

2) Taip pat buvo užsiminta, kad kirčiuotų ilgųjų žemutinio ir vidutinio pakilimo balsių distribucija, priklausomai nuo kirčiuotos ir nekirčiuotos pozicijos, šiaurės rytų vilniškių plote yra dvejopa: vienur vartojami žemutinio pakilimo nesiauri e∙, e. ir nesiauri, nelabializuoti a∙, a., kitur – susiaurėję ẹ∙, e. ir susiaurėję, labializuoti å∙, ɔ∙, å., ɔ..

a) Arealas, kur kirčiuotoje pozicijoje vartojami balsiai e∙, a∙, telkiasi apie Mielagėnus (labai apytikriai galima sakyti, kad maždaug sutampa su parapijos ribomis) ir Adutiškyje. Kitoje ploto dalyje yra siauresni ir labializuoti balsiai ẹ∙, å∙, ɔ∙, t. y. jau vidutinio pakilimo variantai.

Nors Mielgėnų–Adutiškio arealui būdingi nesiauri ir nelabializuoti žemutinio pakilimo garsai, t. y. e∙, a∙, bet ir čia yra tam tikro svyravimo ir polinkio siaurinti e∙ link ẹ∙, o a∙ labializuoti link å∙ ar net ɔ∙. Plg.: žmǻ∙nis ‘žmones’, šǻ∙ni ‘šone’ (Jociūnai); sutv∙ra. ‘sutvėrė (sukūrė)’, br∙u. ‘broliu’, isigalv∙jɔ. ‘išsigalvojo’ (Bernotai), mɔ∙mà ‘mama’, ži∙s ‘žinios’, r∙die ‘rodė’, bag∙tαs ‘bagotas (turtingas)’, raȓ∙ve. ‘išgriovė’, té∙vu. ‘tėvą’ (Mielagėnai). Labai svarbus tas faktas, kad tokio svyravimo yra ir atskirų informantų kalboje. Taigi šiame areale balsiai e∙, a∙ (juos galima vadinti šio arealo „norma“) vartojami dažniau, nei kitur, tačiau nėra vieninteliai.

b) Kitame areale „norma“ yra siauresni ir labializuoti garsai ẹ∙, ɔ∙. Tačiau ir čia kirčiuotų balsių siaurumo ir labializacijos laipsnis įvairuoja net tik skirtingose ploto vietose, bet ir to paties informanto kalboje. Greta pagrindinių šios pozicijos atstovų ẹ∙, ɔ∙ beveik visame plote pasitaiko variantas å∙, taip pat nelabializuotas a∙, rečiau – atviras, nesiauras e∙. Pvz.: bé∙gα ‘bėga’, pé∙ce ‘pėščia’, stã∙ga. ‘stogo’ (Strigailiškis); ti‿.žerαs lá∙bi b.va. ‘ten ežeras lobe (žemumoje) buvo’, brá∙li.s i‿draù.die., ka‿nevaúɔt ‘brolis ir draudė, kad nevažiuotų’, kαp‿rã∙zαs ‘kaip rozas (kartas)’, bú∙dava. dá.rba. bá∙ba.m ‘būdavo darbo boboms’ (Ceikiniai); mé∙naus ‘mėnesius’, nuvé∙ ‘nuėjo’, rã∙zu. ‘rozą (kartą)’, uši. lietùs strã∙šnαs ‘užėjo lietus strošnas (baisus, didelis)’ (Lepšiai, Ceikinių par.); tαi‿và žmá∙ge ‘tai va, žmogau’ (Žydeliai, Palūšės par.); bé∙gα ‘bėga’. sukałbé∙t ‘sukalbėti’, padavineji pé∙dus ‘padavinėji pėdus’ (Kančioginas).

Nekirčiuota pozicija iš esmės yra tiktai kirčiuotos pozicijos atspindys. Skirtumas tik tas, kad nekirčiuoti jie yra pusilgiai, o jų kokybiniai variantai kaitaliojasi lygiai taip pat, kaip ir kirčiuotos pozicijos.

Taigi žemutinio ir vidutinio pakilimo kirčiuotų ilgųjų ir nekirčiuotų pusilgių balsių distribucija šiaurės vilniškių plotą vėl skiria į du arealus. Vienur pagrindiniai balsių sistemos variantai yra e∙, a∙, e., a., kitur pagrindiniai variantai yra ẹ∙, ɔ∙, ẹ., ɔ. ar å∙, å..

Apskritai trys skirtingo labializacijos laipsnio variantai būdingi visam šiaurės rytų vilniškių plotui. Skiriasi tik labializacijos intensyvumas – vienur dažnesni gali būti a∙, a., kitur – å∙, å. ar ɔ∙, ɔ. balsiai. Tai būdinga, kaip jau minėta, ir atskirų žmonių kalbai.

Aiškiau išsiskiria tik du arealai.

1) Tverečiaus–Dysnos–Vosiūnų arealas, kur kirčiuotoje ir nekirčiuotoje pozicijoje beveik ištisai vartojami siaurieji ir labializuoti balsiai.

2) Svirkų arealas, kur nei kirčiuotoje, nei nekirčiuotoje pozicijoje nėra nei žemutinio pakilimo balsių e∙, a∙, nei vidutinio pakilimo balsių ẹ∙, ẹ., å∙, å., ɔ∙, ɔ., bet vartojami kintamojo pakilimo balsiai ie∙, uɔ∙ (kirčiuoti), ie., uɔ. (nekirčiuoti) ir nekirčiuotas pusilgis a. (žr. Urbanavičienė 2005, 176). Svirkų arealas vokalizmu apskritai išsiskiria iš šiaurės rytų vilniškių ploto. Čia vokalizmo sistemos raida gerokai pažengusi į priekį, palyginti su kitu šiaurės rytų vilniškių plotu (išsamiau žr. Urbanavičienė 2005).

Kitame plote skirtumai iš esmės yra tik distribuciniai, nes balsių inventorius yra toks pats.

IV. Kalbant apie konsonantizmą, galima paminėti dvi dialektologijos literatūroje dažniausiai pasitaikančias šiaurės rytų vilniškių konsonantizmo ypatybes – dzūkavimą ir vadinamąjį (tradiciškai) „priebalsių kietinimą“. Tai iš tikrųjų yra ryškiausios ir lengviausiai pastebimos konsonantizmo sistemos ypatybės.

1) Dzūkuojama visame šiaurės rytų vilniškių plote, tačiau, kaip jau minėta, ne visur vienodai. Pagal šią ypatybę šiaurės rytų vilniškių plotas skyla į du arealus.

a) Pietinėje dalyje (Tverečius, Dysna, Vosiūnai, Didžiasalis (Tverečius par.), Mielagėnai, Kančioginas, Ceikiniai; taip pat Žydeliai, Zablatiškė, Melnikai, Didžiasalis (šie keturi Palūšės parapijos)) dzūkuojama pagal abi ypatybes, nors ne visur vienodai intensyviai: 1) c, dz – i, ie ir 2) ,  – a, ɔ, u, pvz.: bú∙ ‘būčiau’, drauù ‘draudžiu’, pi.ci. ‘pirtį’, suc.nus ‘sutinus’, uñ.ʒie ‘šiandien’ (Ceikiniai); vaʒ.na. ‘vadino’, ʒiẽdai ‘diedai’, kic ‘kiti’, gaʒ.si ‘gadinsi’ (Žydeliai); cek ‘tiek’, vie‿m.tu. ‘dviejų metų’ (Melnikai); vaʒ.ndavå. ‘vadindavo’, pazgaʒ.nɔ. ‘pasigadino’ (Kančioginas).

b) Kitoje ploto dalyje dzūkuojama pagal pirmąją ypatybę, taip pat ne visur vienodai intensyviai.

2) Pagal „priebalsių kietinimą“ šiaurės rytų vilniškiai vėl skyla į du arealus[28].

a) Visoje kalbamo ploto dalyje, anot tradicinės formuluotės, prieš e tipo vokalizmą „kietinami“ priebalsiai l, r, s, pvz.: l.dαs ‘ledas’, plέ∙še ‘plėšia’, rα.ke ‘reikia’, rέ∙ke ‘rėkia’, s.nαs ‘senas’, sέ∙dα ‘sėda’.

b) Kai kuriose vietose, be l, r, s, dar „kietinami“ ir priebalsiai d, n, m, t, pvz.: d∙dɛ. ‘dėdė’, n.šα ‘neša’, m.tai ‘metai’, tέ∙vαs ‘tėvas’ (Rimšė, Tverečius).

Iš tikrųjų šiuos du reiškinius reikia skirti ir nagrinėti atskirai, nes jie nėra vienodos prigimties.

1) Vadinamasis priebalsių l, r, s „kietinimas“ yra ne tiek konsonantizmo, kiek vokalizmo ypatybė, todėl patikimiau kalbėti ne apie priebalsių „kietinimą“, o apie balsių *e∙, *e pakitimus junginiuose *le∙, *le, *re∙, *re, *se∙, *se (išsamiau žr. Kardelis 2001; 2003b; 2003c).

Vienodi visame plote yra junginiai la, ra, sa (< *le, *re, *se) nekirčiuotoje pozicijoje, pvz.: l.dαs ‘ledas’, r.tαs ‘retas’, s.nαs ‘senas’[29]. Kirčiuotoje pozicijoje junginių ir jų kirčiuotos bei nekirčiuotos pozicijos kaitos modeliai yra tokie:

a) Junginiai la∙, ra∙, sa∙, la., ra., sa., la, ra, sa, pvz.: plá∙št ‘plėšti’, rã∙k ‘rėkti’, sá∙ ‘sėsk, sėdėk’.

Kirčiuotoje pozicijoje yra ilgasis balsisa∙. Jis kaitaliojasi su nekirčiuotos pozicijos pusilgiu balsiua., pvz.: plá∙št ® pla.š.kαs ‘plėšti ® plėšikas’, rã∙k ® ra.åũ. ‘rėkti ® rėkiau’, sá∙ ® sa.dé∙k ‘sėsk ® sėdėk’ (ten, kur išlaikomas ilgasis a∙, Adutiškio, Mielagėnų areale).

b) Kirčiuotoje pozicijoje yra balsis ɛ∙. Jis kaitaliojasi su nekirčiuotos pozicijos pusilgiu balsiua., arba ɛ. pvz.: plέ∙št ® pla.š.kαs ‘plėšti ® plėšikas’, r∙ks ® ra.åũ. ‘rėkas ® rėkiau’, sέ∙sk ® sa.d∙k ‘sėsk ® sėdėk’ (įvairiose ploto vietose).

c) Kirčiuotos pozicijos balsis ɛ∙ kaitaliojasi su nekirčiuotos pozicijos pusilgiu balsiuɛ., pvz.: plέ∙št ® plɛ.š.kαs ‘plėšti ® plėšikas’, r∙ks ® rɛ.åũ. ‘rėkas ® rėkiau’, sέ∙sk ® sɛ.d∙k ‘sėsk ® sėdėk’ (Tverečiaus– Dysnos–Vosiūnų arealas)[30].

2) Antrasis reiškinys, priebalsių d, t, m, n „kietinimas“, greičiausiai yra archajiškas konsonantizmo reiškinys. Atsižvelgiant į rytinių tarmių konsonantizmą, jį tiksliausia būtų vadinti ne priebalsių „kietinimu“, bet jų neminkštinimu prieš priešakinį e ir retai – prieš i tipo vokalizmą.

Kadangi junginių *le∙, *le, *re∙, *re, *se∙, *se kitimai būdingi visam plotui, į du arealus jį galima dalyti atsižvelgiant į tai, kaip vartojami neminkšti priebalsiai t, d, m, n prieš e ir retai i tipo vokalizmą. Ši ypatybė būdinga Tverečiaus, Šiūlėnų, Kačergiškės, Mažėnų, Rimšės, Grybėnų apylinkėms. Kita šiaurės rytų vilniškių dalis tokios ypatybės neturi. Įdomus dar tas faktas, kad arealo, turinčio neminkštus priebalsius t, d, n, m, riba maždaug sutampa su arealo, neturinčio balsio ie po priebalsių d, g, k, t, ž, riba.

V. Apibendrinant aptartas ypatybes galima teigti, kad šiaurės rytų vilniškių plotas skiriasi pagal tris vokalizmo požymius.

1. Pagal balsių e∙, a∙ ir ẹ∙, ɔ∙ kirčiuotoje pozicijoje vartojimą. Vienur žemutinio pakilimo balsių a∙, e∙ labializacijos ir siaurinimo laipsnis yra silpnesnis (dažniau vartojami a∙, e∙), kitur – stipresnis (dažniau vartojami å∙, ɔ∙, ẹ∙). Išsiskiria Svirkų arealas, neturintis nei žemutinio, nei vidutinio pakilimo balsių.

2. Antrasis požymis, pagal kurį plotas taip pat dalijasi į dvi dalis, yra balsių i, u vartojimas. Viename areale kirčiuotoje pozicijoje yra trijų ilgumų sistema, kur kirčiuoti trumpieji balsiai negaliniuose skiemenyse yra aiškiai morfologiškai žymėti ir šiose pozicijose pusilgių balsių nebūna. Kitame areale pusilgiai ir trumpieji balsiai negaliniuose skiemenyse kirčiuotoje pozicijoje vartojami pramaišiui, trumpieji balsiai nėra morfologiškai žymėti, nes gali būti tose pačiose pozicijose kaip ir pusilgiai balsiai. Vokalizmą galima apibendrinti tokia lentele[31].

2 lentelė. Vokalizmas skirtinguose arealuose

Vokalizmas skirtinguose arealuose

3. Trečiasis požymis, vėl dalijantis plotą į dvi dalis, yra balsio ie po priebalsių č, d, g, k, š, t, ž buvimas ar nebuvimas; šis skirtumas taip pat yra tik distribucinis. Dėl to sistemoje balsių nepadaugėja, padaugėja tik pozicijų, kuriose jis vartojamas.

Nekirčiuotos pozicijos žemutinio ir vidutinio pakilimo balsiai turi variantų e., a., ẹ., å, ɔ., tačiau šitokio skirtingo balsių vartojimo skiriamuoju požymiu laikyti negalima, nes jis būdingas visam šiaurės rytų vilniškių plotui, iš dalies išskyrus arealą, kur vartojami kirčiuoti ilgiejis e∙, a∙. Tą patį galima pasakyti ir apie nekirčiuotos pozicijos junginius la., ra., sa., lɛ., rɛ., sɛ., pasiskirsčiusius maždaug taip, kaip nekirčiuoti žemutinio ir vidutinio pakilimo balsiai.

4. Ryškiausias konsonantizmo skirtumas, kurį galima laikyti sisteminiu, yra priebalsių d, t, m, n neminkštinimas. Pagal tai plotas skyla į du arealus.

5. Taip pat į du arealus plotas skyla ir pagal dzūkavimo ypatybę: c, dz – i ie ir ,  – a, ɔ, u; viename areale yra abu požymiai, kitame – tik antrasis.

Apibendrinant šios trumpos analizės rezultatus yra patikimiau kalbėti ne apie didelę ar mažą šnektų diferenciaciją, bet apie tam tikras vokalizmo ir konsonantizmo sistemų kitimo tendencijas.

1. Beveik visam plotui yra bendra nekirčiuotos pozicijos žemutinio pakilimo balsių siaurėjimo ir labializacijos tendencija. Jos tikslas – naikinti žemutinį pakilimą, arba, kitaip tariant, pritaikyti nekirčiuotą poziciją prie kirčiuotos.

2. Bendra ir nekirčiuoto ilgojo vokalizmo trumpinimo ir kirčiuoto trumpojo vokalizmo ilginimo tendencija. Didžiojoje ploto dalyje šie kitimai jau įvykę ar baigia susiformuoti (Mielagėnų arealas), kitoje dar tebevyksta (Tverečiaus–Dysnos–Vosiūnų arealas).

3. Bendrumai dar labiau aiškėja žiūrint istoriškai: atsargiai galima manyti, kad visas šiaurės rytų vilniškių plotas palyginti neseniai bus turėjęs vienodą kokybinę vokalizmo sistemą. Nors sinchroniniai kiekybiniai santykiai yra sudėtingesni, galima spėti, kad ir kiekybinė vokalizmo sistema galėjo būti vienoda visame plote.

4. Bene svarbiausia išvada yra ta, kad veikiausiai čia susiduriame ne su šnektų skaidymusi, bet su realiais, gyvais ir būtent dabar vykstančiais kitimais[32].

Palūšės, Daugėliškio ir Vidiškių parapijų, iš kurių šiame leidinyje pateikiami tekstai, užduotys ir pratimai, skirtumai geriausiai matyti iš tekstų. Bendros viso šio trijų parapijų ploto ypatybės yra žemutinio pakilimo balsių variantai, balsis ie po priebalsių č, d, g, k, š, t, ž, junginių *le∙, *le, *re∙, *re, *se∙, *se distribucija. Didžiausi skirtumai matyti Daugėliškio parapijos rytinėje dalyje, kur neminkštinami priebalsiai d, t, m, n ir nėra ie po priebalsių č, d, g, k, š, t, ž, taip pat Palūšės parapijai būdingas stipresnis (pagal abi ypatybes) dzūkavimas (išsamiau apie Palūšės šnektos vokalizmą žr. Selickaitė 1993).


grįžti į turinį

LITERATŪRA

grįžti į turinį

[1] Antanas Miškinis, Žaliaduonių gegužė, 2005, Vilnius, p. 121.

[2] Patys jie šį sakinį taria taip: ú.n, matα., kat· b·ga par‿pevu. ‘an, matai, katė bėga per pievą’.

[3] O patys sako: i.mete. ka∙ku. ažeȓ∙kan ‘įmetė kačiuką į ežerą’.

[4] Tie, kurie šaiposi, sakytų: š.tas k.tu. ȓú∙kt pa.‿t.ltu ‘šitas kitą driūkt po tiltu’.

[5] Dabar jau mirusi šnekta.

[6] Kartais Pietryčių Lietuva suprantama ir plačiau – jai priskiriamas plotas nuo Latvijos Latgalos iki Lenkijos Mozūrijos, plg. Vidugiris 1993, 115.

[7] Taip vartojamo Rytų Lietuvos termino nereikia painioti su įvairiuose darbuose pasitaikančiu tokiu pat terminu, kuriuo apibendrinamai vadinamos visos rytų aukštaičių patarmės ar apskritai visa rytinė Lietuvos dalis.

[8] Filologinis šio sakinio vertimas būtų: ir mus norėjo padaryti lenkiukais, bet nepavyko.

[9] Išsamiau žr. Kardelis 2006; Kardelis, Navickaitė 2006.

[10] Duomenys iš interneto puslapio www.ignalina.lt

[11] Statistikos departamento internetiniame puslapyje pateikiamas kiek kitoks santykis: lietuvių – 18 214, lenkų – 1 908, rusų – 2 106, baltarusių – 455, ukrainiečių – 117, žydų – 4, vokiečių – 15, totorių – 34, latvių – 27, čigonų – 25. Pagal šiuos duomenis rusų procentas kiek didesnis nei lenkų.

[12] Statistikos departamentas pateikia tiktai duomenis apie gyventojus pagal kalbas, kurias moka, apskrityse ir savivaldybėse (neskaičiuojant gimtosios kalbos). Ignalinos r. kalbas moka: rusų – 15 642, anglų – 1 032, lietuvių – 3 010, lenkų – 3 339, vokiečių – 2 634, prancūzų – 92, baltarusių – 352, latvių – 80, ukrainiečių – 72, kitos – 80.

[13] Taip pat žr. http://www.staroobryad.org/ltgovorist.html

[14] Išsamiau apie slaviškąjį arealą žr. Kardelis et all. 2003, 33–52.

[15] Kol kas trūksta išsamių duomenų apie situaciją visoje Dūkšto parapijoje.

[16] Pagal vokalizmo sistemą Linkmenų parapija iš tikrųjų yra artimesnė uteniškiams, o ne vilniškiams.

[17] Tai vadinamieji „nosiniai” balsiai, bendrinėje kalboje rašte žymimi raidėmis ų, į.

[18] Vakarų aukštaičių patarmėje akūtiniai *į, *ų iškart sutrumpėjo iki a, e, o rytų aukštaičiuose iš pradžių susiaurėjo ir virto u,, i,, o jau po to sutrumpėjo iki u, i.

[19] Tradiciškai garsai ie, uo laikomi dvibalsiais, tačiau šiame apraše jie priskiriami ne dvibalsių, bet balsių sistemai, ir vadinami balsinėmis fonemomis arba tiesiog balsiais (kodėl ie, uo priskirtini balsiams, o ne dvibalsiams plačiau žr. Girdenis 2003, 102–104, 191–202; Lietuvių kalbos gramatika 2005, 18–27).

[20] Išskiriamas tik šiaurinis vilniškių pakraštys, susisiekiantis su uteniškiais (Ignalina, Dūkštas). Apie tai užsimena, pavyzdžiui, Zinkevičius 2002, 367-370.

[21] Chrestomatijoje pateikiama ir kitokia nuomonė.

[22] Atematiniai veiksmažodžiai – kamiengalio balsio neturintys veiksmažodžiai. Juos asmenuojant tiesiog prie šaknų dedamos galūnės -mi, -ti, -si, pvz.: gied-mi ‘giedu’, gie-si ‘giedi’, gies-ti ‘gieda’, gied-me ‘giedame’, gies-te ‘giedate’, gies-ti ‘gieda’. Bendrinėje kalboje dabar vartojamos tik kelios atskiros atematinės formos, pvz., esti ‘yra’, kosti ‘kosėja’, niežti ‘niežti’.

[23] Apie šių kaitų arealus žr. toliau.

[24] Pavyzdžiui, žemaičių patarmių diferenciacija yra kiek menkesnė, palyginus su aukštaičių.

[25] Rytų baltų balsiai *a,, *e, bene dažniausiai pasitelkiami dideliam šnektų susiskaidymui iliustruoti ir pagrįsti.

[26] Distribucija – tai visos pozicijos, kurias užima garsas ar kitas fonologinis elementas, pozicijų visuma (išsamiau žr. Girdenis 2003, 65–68).

[27] Jas galima vadinti morfologiškai žymėtomis formomis.

[28] Vadinamąjį priebalsių „kietinimą“ ir jo istoriją išsamiausiai yra nagrinėjusi Ž. Urbanavičiūtė-Markevičienė, plg. Urbanavičiūtė 1962, 151–158; 1970, 75–87; 1974, 73–80.

[29] Retais atvejais čia gali būti siauras balsis Æ.

[30] Chronologiškai trečiasis variantas greičiausiai yra antrinis, pritaikytas prie kirčiuotos pozicijos.

[31] Pusjuodžiu šriftu pažymėti dažnesni, sklaiustuose – retesni variantai.

[32] Išsamiau apie diferenciaciją žr. Urbanavičienė 2000, 123–136; Kardelis 2004, 247–258.